As- paprasta mergina, kuri gyvenime nieko nepaseke, bet "sekmingai" ietekejo. Sukure seima, pagimde vaika. Nesu grazuole, bet tikrai ir ne pelkes varle. Mano vyras- mano pirma paauglystes meile, kurios siekiau ilgai. Bet rezultatas toks, kad jau trys metus esu istekejusi uz jo. Jis gan grazus ir patrauklus. Aukstas, pasportaves, visada skaniai kvepiantys verslininkas. Sulaukia tikrai nemazai demesio nuo merginu. Mes- Turim bendra dukryte, didziuli buta, sodyba, prabangu automobili, pinigu irgi netruksta. Ne, neatejau cia pasigirti.
Parasiau visa tai tik tam, kad suprastumet situacija labiau. O priezastis kodel cia dabar rasau- Neistikimybe. Suzinojau, kad mano vyras intensyviai mane isduoda su jaunute, grazute mergina. Kaip ne keista, bet sokiruota nebuvau. Zinojau uz ko tekejau. Kazkada savo mergina isdave su manim, tai paciai merginai buvo neistikimas dar su keliom merginom. Lyg viskas ir aisku cia, reikejo tiketis is jo sito. Buvo pokalbis, kur as grieztai pasakiau, kad rinktusi tarp seimos ir meiluzes. Atsakymas mane sokiravo daugiau, negu pokalbio priezastis. Lyg peilis i sirdi buvo jo zodziai. Atkartoti nesugebesiu, bet esme parasysiu. Pradejo juoktis ir galu gale saukti ir aiskinti man, kad esu NIEKAS. Juk niekad nemylejo,nemyli ir nemyles. I zmonas paime tik tam, nes zinojo, kad visada busiu silkine jam, viska darysiu ka lieps. Mate, kaip galva del jo pametusi esu. Pasake, kad visai nebijo, jeigu dabar susirinksiu ir iseisiu, nes zino kaip mane sugrazinti. Dar pridure, kad jis prie pinigu, o as ubage su vaiku (kuris apart manes niekam daugiau nereikalingas) O galiausiai pasake kad net ne moterys esu, nes nesugebejau isnesioti vaikucio (neseniai turejau persileidima) Vietoj apsiverkiau ir ta pacia diena mane isveze greitoji, nes susinervinau labai stipriai ir prasidejo kraujavimas, visa kuna isbere. Ir dabar esu ligoninej.
Vyrelis aplanko kasdien. Atvaziuoja su gelytem, dovanom. Bet neatsipraase ne karto. Tik atvaziuojant dar daugiau nervina. Prasiau, kad nevaziuotu, nes nenoriu jo matyti. Bet ne, jis specialiai vazineja. Noriu skirtis, viska mesti ir su dukra isvaziuoti pas mama. Bet bijau. Siandien atvažiaves pasake, kad net nebandyciau skirtis, nes ramiai gyventi man neliais. O kankintis su situ padaru as nenoriu. Pradejau bijoti del saves, dukros, savo artimuju. O kas skaudziausia, kad niekas netiki, kad jis su manim taip pasielge. Mama tik pasijuoke, pusbrolis pasake kad nepusciau muilo burbulo, o artimiausias draugas net kaustytis nenori... O viskas tik todel, kad jis tikrai visada su manim elgesi gerai prie mano gimines, draugu. Ir dabar, ale labai gera vyra vaidina.
Kodel jis nenori manes su dukra palaisti, as nezinau. Nes i joki jo turta as nepretenduoju. Viska palikciau jam. Bet jis vis tiek grasina man.. Dabar sedziu ir verkiu, nes supratau, kad nebuvo verta jo kazkada sekti, kurti seimos su juo, gimdyti jam vaika. Nezinau kur dabar begti, kur nuo jo sleptis. Nes tikrai labai jo bijau. As tik issipasakot norejau, nes artimieji tik pasijuokia...







