Sveikos. Kadangi daug valandų praleidau ieškodama infomacijos apie tai, kaip atpratinti vaiką čiulpti nykštį, o geriausius patarimus visgi radau čia, forume, jaučiu moralinę pareigą pasidalinti savo patirtimi. Protingi staipsniai apie psichologines problemas, įkalbinėjimą nečiulpti ar apie gyrimą tada, kai nečiulpia, nebuvo pritaikomi, nes mažoji mano dvimetinukė čiulpė pirštuką vietoje čiulptuko tik migdydamasi, nežinau nuo kelinto mėnesio, bendravimu ir dėmesiu apsupta, žindyta iki 1.5 metų. Nepatiko ir pasiūlymai leisti užaugti iki 4 metų ir tik tada spręsti problemas, vėlgi kaip psichologines, Bandėm ištraukti jai rankytę, bandėm apklijuoti nykštį pleistru, bet baigdavosi viskas klykimais vakare, nes nykštys ir miegas jai buvo neatsiejami dalykai. Taigi paskaičius čia forume nutariau imti šturmu, nes pirštuko oda jau darėsi negraži, šiurkšti ten, kur trynėsi į dantuką. Laimei, sąkandžiui dar nespėjo pakenkti (tikrinom, sakė tikrai viskas gerai), nes užmigus pirštas iškrisdavo iš burnytės ir nebesugrįždavo dažniausiai, arba jau nesipriešindavo jei neleisdavom. Taigi beveik 2,5 metų atpratinom nuo nykščio čia perskaitytu būdu - pažadėjom kažką, ko ji labai norėjo. Kadangi jau seniai planavom pirkti balansinį dviratį, o draugų vaikai kaip tik riedėjo naujais, dukrai sukūrėme istoriją, kad norime nupirkti jai dviratuką, bet ji čiulpia pirštuką, todėl negalės vairuoti, nes pirštukas serga (šiurkšti ir paraudusi oda). Taigi pažadėjome, kad jeigu ji savaitę nečiulps pirštuko, nupirksime dviratį, ji sutiko. Tačiau kad padėtume laikytis abipusio pažado, vakarais gydydavom pirštuką (ateidavo netgi daktaras su jos daktaro rinkiniu) ir tepdavo tepaliuku (paprastu kremu arba be jo), bintuodavo. Aišku, pirštas vis lindo ir lindo atgal kai tik suimdavo snaudulys, po ko sekdavo ašaros, bet teko DAAAAUG kalbėtis, aiškinti, kaip bus smagu su dviračiu, kad visi draugai turi, tik ji ne (taip, nepedagogiška, sutinku) ir kaip mes norim jai nupirkti, tik reik išgydyti pirštuką), kad ji ne lėliukas, kuris čiulpia pirštą,o mergaitė, kuri turės dviratį. Žodžiu buvo sunkios trys dienos, vieną vakarą net teko išeiti iš kambario, kad nepalūžčiau: "mamyte, nenoriu dviračio, noriu savo pirštuko, aš būsiu gera, nuimk bintą, mamyte, prašau". Kitą rytą girdavom dukrą ir pasakojom, kad ji greit gaus dviratį, kartu ieškojom internete, rodėm, kalbėjom apie tai. Vieną vakarą ji pasakė - nedėk binto, aš nečiulpsiu (nes vis krito bintas), tada pasisiūliau palaikyti rankytę, kol užmigs. Dar nusipirkom lako vaistinėj, kurį užtepdavom jai miegant, kai jau nebedėjom binto, bet kaip supratau, ji taip ir neparagavo jo (mes su vyru išbandėm, šlykščiai kartus, turėtų būt efektyvus, laikosi kelias valandas, vanduo nenuplauna). Tai va, po to viską vainikavo dviratis. Mažoji didžiuodamasi visiems pasakojo, kad ji jau didelė, ne lėliukas, nečiulpia piršto ir dabar turi dviratį. Po savaitės užmiršo išvis iš kur dviratis atsirado. O aš net pamiršau, kad ji anksčiau užmigdavo su pirštu. Tai va, ačiū, už patarimus. Ir sėkmės, kurios spręs dar šitą problemą. Visgi reikia ryžto ir daug kantrybės išgyvendinti tokiam įpročiui.
Vaikas
