pumpurelis parašė:
inga papasakok savo istorija kodel vienisa jei nepaslaptis
Mano istorija labai panasi i Saulexx, ir dar vienos mamytes, tik nepamenu vardo. Bet turbut daug tokiu istoriju, taip vadinama - KLASIKA
O buvo taip
... Isvaziavau i tolima uzsieni pas mama. Susipazinau su vaikinu. Zinot, kaip sako: pamaciau ir supratau "JIS, tas vienintelis". Isimylejau. Bendravome, draugavome, skraidziau padebesiais. Ant ranku nesiodavo, tikraja ir perkeltine to zodzio prasme. Kurem bendrus planus, jis apie bendra gyvenima suoke, apie vestuves, ir kaip vaiku nori nuo manes. Net tekdavo stabdyt ji, mazdaug palauk viskas su laiku, o.k. as ir noriu, bet reikia su darbais susitvarkyti, pagyventi, o tada ir vaikuciu bus.
Ilgainiui pradejo temdyt santykius toks vienas juodas debeselis (kaip dabar suprantu laikui begant tiesiog pradejo rysketi zmogaus charakteris), vis susipykdavom, o tada man atrode, kad pastoviai kalta as. Galvojau, TAI AS per daug reikalauju is jo. O jis ta ir demostravo -kalta as. Tai man tas nepatikdavo, tai anas. Dabar suprantu, kad nieko as is jo per daug nereikalavau, o tik tai kas priklauso - grazaus elgesio ir pagarbos sau. Pradejau nusileidinet, nes "kalta" (juk mylejau, galvojau paprastu santykiu nebuna, tereikia nugludint kampus, o ir skirtingos kulturos, jis ne lietuvis, per mazai laiko praejo it t.t.), zodziu as nusileidinet, o jam matyt sparneliai uzaugo, jau ir balsa kelt pradejo (dar ne vienam neleidau taip elgtis su manim kaip jam). Kankinausi, be jo - negaliu - myliu, bet ir tokio elgesio negalejau pakest, uzsiplieskdavo nei is sio nei is to, toks isteriskas tapdavo, o paskui vel viskas gerai. Ilgai ejau link to sprendimo ir po vieno vakaro visiskai nesuvokiamu jo poelgiu serijos, nutariau - viskam yra savo ribos! Visa nakti nemiegojau, austant susirinkau daiktus ir isejau su skaudama sirdim! (maniau visam laikui) Bet kaip sakoma nuo likimo nepabegsi. Kai jis atsikele, ji istiko sokas! Manes nepasiekdamas, skambinejo mano mamai, draugams, vazinejo isilgai miesta, begiojo visur ieskodamas manes. Man skambinejo kas 2 min, kas 5 rasydamas sms, prasau atsiliepk, as tave taip myliu, as tik dabar supratau KAIP as tave myliu, as negaliu gyvent be taves, prasau suteik man PASKUTINI SANSA! Ar Jus nesuteiktumet mylimam zmogui to sanso? Vieno vienintelio pirmo ir paskutinio sanso pasitaisyti! Juk jis "suprato", dabar bus viskas "kitaip". O.k. Visi mes klystam, maniau! Po keliu dienu maldavimu as jam suteikiau ta sansa...nesakiau, kad atleidziu, pasakiau, kad tu mane labai iskaudinai, irodyk man, kad tu tas zmogus, kuri as pamilau pradzioj. Jis: As tau PAZADU, tu NIEKADA nesigailesi suteikdama man sita sansa ir isileisdama mane vel i tavo gyvenima!
Ir is tiesu, kazkuri laika jis buvo tiesiog nepaprastas. Isimylejes iki ausu. Siule tuoktis. Visi net stebejos, kaip jis graziai su tavim elgiasi t.t. Mano viza baiginejosi, turejau gryzt i LT, susitarem, kad jis tvarko dokumentus ir po keletos menesiu as gryztu ir bandom lipdyti gyvenima kartu.
Na o toliau... jei yra zemeje pragaras, as ji praejau! Prasidejo itarinejimai, pavydas. Pazadai "tu NIEKADA nepasigailesi, as padarysiu VISKA ir t.t. buvo pamirsti. Grazus elgesys irgi nuejo i antra plana. Suzinojau, kad laukiuosi. Tai jis, nori but kartu, tai nenori. Tai jau perka zieda, siuncia nuotraukas, kad rinkciausi, tai nori tuoktis, jau siunciasi dokumentus, tuoksimes LT, tai vel keiciasi planai, atvaziuosiu ir tenai susituoksim. Buvo atvaziaves - iskankino nezmoniskai, gydytoja net prigrasino i ligonine guldyt, nes tiek nervu buvo. Prasiau, nenervuoti manes, juk kudiki nesioju. Nieko, dzin, pareiske, kad vaziuoja su draugais susitikt i kaimynine sali, verslo reikalais, uzsimine, kad dar i diskoteka uzsuks ten, pradzioj dar turejo gryzti. Galiausiai pasake, kad daugiau as jo nebepamatysiu. Tada buvo nepilnai 3 men. Dabar 7 tas. Kai isvaziavo jokiu ziniu. As net neieskojau... Man tai ne zmogus - zveris! Zmones taip nesielgia. Kazkada as jo pasigailejau, kai maldavo sugryzti. Jis manes - ne! O baisiausia, kad net kudikio savo - nepasigailejo! Tyciojosi kaip galedamas tuos pirmus 3 svarbiausius menesius, nesvarbu jam buvo ar vaikelis nustojo vystytis ar augti, nuo tokiu mano isgyvenimu. Gerai zinojo mano situacija ka tik gryzus, nei finansu, nei darbo, nei artimuju LT neturiu, nepasidomejo ar dar gyvi ar gala gavom. Bet zinot ka, isgyvenom! Sako, kas mus nenuzudo, padaro mus stipresniais! Taip ir yra! Isgyvenom ir dar gyvensim! Ilgai ir laimingai!
Stai tokia manoji istorija