Vyras alkoholikas:-(

«1 10 11 12 13 14 15

ingavikalinas

vilius 11 m. 9 mėn.

viktorija 17 m. 7 mėn.

2015.06.08 10:32 (prieš 10 m.)

erliasa parašė:
Pliklausomybes lygu centre visa info suteikia ir vaistus israso po stacionaro... Patyliukais berti vaistus kuriuos paruoda babulkos turgeliuose tolygu nusikaltimui,…

ne patyliukais negalima.nera mano vyras alkoholikas retai isgeria bet mane ir tas nervina

nerin-gele

Gabija 20 m. 10 mėn.

2015.06.08 16:54 (prieš 10 m.)

o as esu alchoholiko dukra... tad apie viska galiu papasakoti is vaiko puses... mama matyt ji be galo myli, nes vis dar su juo gyvena ir kencia... mes nuolat prasem mamos kad skirtusi, bet visad buvo begales pasiteisinimu ir priezasciu kodel negali skirtis... is pradziu buvo mazi vaikai, veliau turtiniai reikalai... vaikai uzaugo, o jie vis dar kartu...
tevo dieną atsiminiau kad turiu teva tik velai vakare... mama sake kad jis visa diena lauke ir tikejosi... bet pats per savo lakima nera nei kart manes pasveikines nei gimtadienio nei kokia kitokia proga...
o kiek gedos pridares... geriau patylesiu... gyvenam mazam miestelyje, o tas parazitas girtas sumastydavo kazkur nueiti, eidama is mokyklos bijodavau kad tevo nesusitikciau.
uztai mano vyras nei laso negeria... bet kas is to? dukra stikliuka vandens kelia ir sako, kad taip tevukas daro...
as pati jauciuosi del to traumuota... del nuolatiniu mustyniu tevu namuose bijau zmoniu, issigastu triuksmo. bijau leistis i kazkokius asmeniskumus, nepasitikiu zmonemis. kalte verciu tik tevui.
pamenu maza budavo sutinku koki pazistama, pasilabinu, o tas butinai paklaus kaip tevas laikosi? dar vis laka?... dievagodavausi, kad ne tikrai nelaka... bet visi mate ir visi viska zinojo...

tad jei jau matote, kad vyrui alchoholis svarbiau nei seima, tai nelaukite kol jis sugniugzdys jus... atsitiesti labai sunku, vel pradeti tiketi ir pasitiketi yra labai sunku. nepades joki vaistai ir joki kodai, jei vyras pats to nenores... juk dazniausiai jie sako, kad gali sustoti kada tik uzsinores...deje... neuzsinori...

sekmes jums... priimant sprendimus, gyvenant su alchoholikais, ar atsitiesiant po skyrybu...

ieva6891

Taru 2 m. 5 mėn.

Bian 8 m. 9 mėn.

Ion 12 m. 1 mėn.

2025.01.19 00:51 (prieš 1 m.)

Matau, kad labai sena tema. Bet gal pavyktų atgaivinti. Mano tėvas buvo alkoholikas. A.a. jam. Mirė prieš savaitę. Situacija tokia, kad mano tėvai išsiskyrė daugiau nei prieš 20m. Dar buvo bandymų ten kažką taikytis, bet jis vis gėraudavo, o ir kitą moterį turėjo, su ja vaiko susilaukė. Bet ne tame esmė. Esmė - kad jis buvo alkoholikas. Po skyrybų jis sukūrė naują šeimą, toliau gėrė, bet ot, buvo toliau nuo mūsų ir buvo ramu (seniai mamos buvom prašę, kad paleistų jį, ilgai tempė gumą). Bendravimas su tėvu vyko daugiausiai telefonu, paskambindavo, kai negerdavo, o kartais ir aš pataikydavau paskambint, kai blaivas. Susimatydavom kartą ar du per metus (jis atvažiuodavo specialiai arba jei su kokiu reikalu į mūsų kraštą važiuodavo, tai prasukdavo tuo pačiu. Iniciatyvos nerodė per daug, bet ir mes, vaikai, nesisiūlėm jam. Dabar, paskutiniais metais gėrė labai daug ir tie gėrimo intervalai ilgėjo, o negėrimo labai trumpėjo. Atvirai pasakius, realią situaciją sužinojom tik po laidotuvių, nes nei ta jo žmona, nei sūnus iš antros santuokos nieko nepasakojo. Mes nustojom kištis jau seniai, nes buvo bandymų kalbinimų važiuoti gydytis ir pan. Paskutiniu metu aš jau net nieko nebesakydavau jam, jei paskambinu, o jis girtas. Pasisveikinu, paklausiu, kaip gyvena, kažką bendrai papasakoju apie save, vaikus ir viso gero. Nemalonu būdavo. Anūkų nevežiau jam, nes bijojau, kad tolimą kelią atvažiavę rasime girtą... O bet tačiau... Dabar, kai žmogus numirė, tiek ramybės nerandu. Gal reikėjo daugiau domėtis jo gyvenimu, nuvažiuoti, aplankyti - juk tėvas, juk turi priklausomybę, apie kurią žinojau, juk ne dažnas pats kreipiasi pagalbos, gal reikėjo vėl pasiūlyti pagalbą, dar padrąsinti, paskatinti kreiptis kažkur... Gal to moralinio palaikymo kaip tik ir trūko jam.... Kaltų ieškau, galvoju, o jei ta jo žmona būtų pasakius, kad bėda tokio dydžio, jog jis jau ir ligoninėj gulėjęs kad jį atgaivint reikėjo... Ir dabar prieš mirtį labai daug gėrė. Nuo lapkričio 1 blaivios dienos nematė, jau jam turėjo būt labai blogai. Brolis skambino per kūčias, dar jį bandė paprotinti, tai jis teatsakė, kad jam labai blogai, jis tą supranta, bet neturi kur dėtis, turi taisyti sveikatą. Aš paskambinus tepasveikinau ir nieko nepasakiau... O po naujų metų kelioms dienoms praėjus parašė tėčio sūnus iš antros santuokos, kad tėvas ligoninėj dėl plaučių uždegimo (bet nepasakė, kad jį be sąmonės išvežė iš namų, nes jau traukuliai prasidėjo, ir kad visą savaitę jau iš lovos nesikėlė, nes sveikatos neturėjo, nebevalgė...). Atrodo, būtų sakę, būtume darę, važiavę, gelbėję.... o dabar... viskas visada gerai... Iš principo tėvas kaip žmogus buvo geras, nekvailas. Niekada prieš mus rankos nekėlė, jei pagalbos prireiktų, žinojom, kad padės. Taip dabar sąžinė purto. Vat ir galvoju, ar čia koks alkoholiko vaikų sindromas, kai visad jautiesi kaltas 🤔 Bet dievaži, kaip alkoholis griauna gyvenimus, šeimas, žmones....