Sveikos merginos. Prasidėjus kovo mėnesiui vėl apėmė liūdesys...
Kovo 16 d. - antrasis tylusis mano dukrytės gimtadienis. Pirmus mėnesius išgyventi ( tiesiogine prasme) padėjo panašių liūdnų istorijų skaitymas temoje " Taip ir negimęs kūdikėlis". Liūdna buvo skaityti kiekvieną istoriją, verkiau tada, verkiu ir dabar skaitydama. Bet tai buvo tam tikra terapija, kuri po truputį padėjo atsigauti, pradėti vėl planuoti vaikelį. Neturėjau nieko su kuo galėčiau pasikalbėti, kartu paverkti.
Dukrytės tėtis dar esant dukrytei manyje, bet jau žinodamas, kad auginti mums jos neteks, pradėjo kalbėti, kad galėsime turėti kitą vaikelį. PYKAU ant jo labai. Ir po netekties nebeatviravau su juo, nekalbėjau, ką iš tikrųjų jaučiu. Gyventi nenorėjau. Nemiegojau paromis. Apie grįžimą į darbą net galvoti nenorėjau. Nėjau iš namų, nes negalėjau ne tik matyti mamų su vaikų vežimėliais, nėščiųjų, bet ir aplamai žmonių nenorėjau matyti. Atsiribojau nuo šeimos, nes užuojautos ir supratimo nesulaukiau nei iš sesers nei iš mamos. Mama iš viso "patarė" niekam iš giminės nesakyti apie praradimą dukrytės, nes juk dukrytė prarasta prieš laiką ir dar "su defektais"
Į darbą grįžau po kelių mėnesių raminančių ir migdomųjų gėrimo. Ėjau į darbą, kaip robotas, po darbo tiesiai namo ir į lovą. Niekas nedomino. Absoliučiai.
Su dukryte pastojau natūraliai po ilgo planavimo ir bandymų, bet praradau, nes dukrytės būklė buvo nesuderinama su gyvybe.
Praėjus pusantrų metų po dukrytės praradimo (per kuriuos natūraliai pastoti nebepavyko) bandėme susilaukti vaikelio atlikus ivf. Nepasisekė. Abu kartus. IVF metu jaučiausi geriau, atsirado viltis. Nepavykus antram ivf vėl viskas lyg sugriuvo...nes nutarėme trečio ivf daugiau nebedaryti.
Paskutiniu metu galvoju palikti vyrą ir duoti jam šansą susilaukti vaiko su kita moterimi









