Sudėtinga situacija. Vyras matomai, net nesupranta, kad kažkas blogai. Susidarė toks įspūdis, kad susiplanuojat veiklas, jis prisimena, kad turi kitų planų ir jūsų reakcija maždaug "supratau.. Ką padarysi.. Važiuok". Ir jis važiuoja, nes žino, kad nieko tokio. Nei pyksta ant jo, nei priekaištauja. Biski pasikalba ta tema ir čia max ką jam reiks iškentėti 😅 plius kai grįš kita dieną ta emocija jau bus issisemus. Laimėjimai per visus galus.. 😕
Realiai nieko gero kad taip issrutuliavo situacija. Jus leidot, nes pradžiai viskas tiko, o dabar suprantat, kad per daug leidžiat. Ir manau tas noras labai pagrįstas.
Kadangi vyrai labiau linkę atsižvelgti į faktus, ta reiktų ir daryt. Pastatyt vyrą prieš faktą, kad anksčiau jis važiavo pvz 2 kartus per mėnesį, o dabar kiekviena savaitgalį. Paklaust jo, kiek jo nuomone jis praleidžia laiko su jumis. Tada pamatysit realu vyro suvokimą apie situaciją. Tada paaiškinti, kiek jūs turite laiko sau. Kiek laiko praleidžiate kartu.
Jei vyro nuomone, kad maždaug buvimas su vaiku irgi laikas sau, tuomet tokiems vyrukams perauklėti labai tinka tas variantas tiesiog anksti ryte palikt raštelį, kad išėjau į parduotuvę ar pan., kažkokios nuorodas ką mažylis mėgsta, kada miegot paguldyti, kad pačiai ramiau būtų jei vaiko rutinos nepažįsta. Palikt telefoną namie ir grįžt po kažkiek valandų, geriausiai tai vakare. Vyras neturės kur dėtis ir liks su vaiku. Tada pabuvęs vienas su vaiku suvoks kad joks čia poilsis, o tikriausias darbas. Iš moterų patirčių: vyrai po tokios šoko terapijos dažnai tampa supratingesni ir atidesni moters ir vaiko norams. Nes jie pradeda SUPRASTI.
O kaip jam suprasti, jei jūs paukštis narvelyje, o jis laisvas paukštelis su "kur noriu ten skrendu" moto. Laisvam paukščiui niekaip nesuprast koks jausmas narvelyje gyvent, tik per patirtį ateina suvokimas.
Realiai kol jus tenkino tai, viskas okey, taciau kai dabar jus slegia tokie jausmai čia nieko gero. Reiškias tikrai viskas nėra gerai ir tu permainų tiesiog REIKIA.
Nes tas emocijų kaupimas nieko gero. Kuo jis labiau nusipelnė tų visų pramogų nei jūs. Man keistas suvokimas, lyg kažkokia kaltė, "vargšas vyras, kad šeimą turi" ir tada kažkokios kompensacijos priemonės atsiranda. Bet kam to reikia? Šeima dviejų žmonių sprendimas ir noras. Abiem reikia stengtis. Abu turi norėt stengtis. Jau nebe tie laikai kai vyras neša pinigus namo, moteris visus namo kampus laiko. Tai prisiminkim, buvo pokario palikimas, kai vyrai buvo su tais visais potrauminiais sindromais ir ant tų sindromų atsiradusių "vertybių" augino savo sūnus. Nes būtent sūnus eidavo į karą. O to karo grėsmė ir pasekmės dar ir dabar klausimas ar visiškai praėjo. Tad ir gyveno vyrai kiekvieną dieną lyg paskutinę. Ir moterys žodžio neturėjo. Reikia ir taškas, kitaip grįš namo ir su kirviu vaikysis visą šeimą. Ziaurokas pavyzdys, bet taip buvo. Mano senelis toks buvo ir tuo metu tai buvo norma. Tačiau dabar yra puikios sąlygos ir pagaliau atsiranda suvokimas, kad vaiko auginimas, buitis - nėra tik moters atsakomybė. Ir kad moteris neturi jaustis kalta, jog nedirba, jog gauna tik vpa, ar kažkokias išmokas vaiko išlaikymui. Tai irgi pinigų nešimas į namus. O apie vaikų auginimą ir darbą - pačios suprantate. Darbas turi savaitgalius, darbo valandas, vaikų auginimas vyksta 24/7. Dirbti nėra lengviau nei auginti vaiką.
Jei gražiuoju būdu niekas nepavyks, o emocijos ir jausmai atrodo bandys pramušti stogą, pabandykit psichoterapiją. Poros arba individualią. Ji padės jums suprasti kiek šioje situacijoje jūs galit padaryti. Kiek daryti gal nevertėtų ir pan. Ir pačiai bus lengviau, nes turėsit palaikymą, atrasit nuorodas kaip tokias situacijas paverst abiem tinkamas. Kaip racionaliai spręsti tokias dilemas.
Vaikas
