Sveikos. Situacija. Turim mažą dukrytę, kuo toliau tuo labiau nesusikalbam su vyru. Abu vienas su kitu. Abu jaučiamės nesuprasti, bet neišeina niekaip susikalbėti. Na va situacija šiandien... Visą dieną dirbo jis sodyboje, aš buvau su dukryte. Ten bėda tokia, kad nėra kur padėti vaiko apart dideles miegamojo lovos, bet kadangi ji ropoja, palikti negali nei 2 sekundėms. O tualetą nueiti reikia pagalbos, nes nėra kur plikti, ant žemės ir šalta, ir nesaugu. Žodžiu, visa diena dirbo, mes buvom, nešiojau, vežiojau, migdziau ir pan. Tikrai pavargau. Po darbo atsisėdo lauke. Buvo apie 20, dukryte irzli (aš irgi, nes pavargus) sakau einam, pabūsi, aš nusiprausiu ir eisiu migdyti. Jis pervertė akis, tipo nepatenkintas. Aišku aš sužaibavau, pasakiau ir nereikia, griebiau vežimą, vaiką ir nuėjau. Dar vyro mama bandė paimti dukrytę, tipo pabus su ja ir pan. Aš griežtai pasakiau nereikia. Nuėjau su viena ranka ką galėjau padariau ir nuėjau migdyti. Na lyg ir viskas baigėsi, po kiek laiko atėjo vyras, dukryte dar nemiegojo. Gražiai kalbejom,galvoju bus viskas užglaistyta. Bet pradėjo kodėl Tu čia taip, dėl Tavęs dabar mama namo išvaziavo, nes čia riksmai prasidėjo ir pan... Na aš atsiprašiau, galvojau pabus su mum dabar jau. Dar kaltinti pradėjo. Aš vėl supykau, sakau aš net nusimyzt negaliu puse dienos, valgyt irgi nieks nepadeda pasidaryt, žinai kokia čia situacija su vaiku ir jos buvimu vienai. Priminiau kad buvom susitarę, kad jis skiria savo dėmesio ne tik darban bet ir mums, padeda man ir pan. Bet žinoma visa diena nebuvo net priėjęs. Sukonfliktavom, išėjo jis. Galvojau lauke dirba, kažką daro. Pasirodo, išėjo pas kaimyną. Dar parašiau, kad gali grįžti, užmigo dukrytė jau. Prasidėjo, kad jis nepareis, net jant jo rėkiu. Jis žino, kad man ten vienai nepatinka. Ir šiaip, atvažiavome kartu. Sakau negrįši, mes važiuojam namo.. Negrizo dar 30min kažkur, sakau dabar iš principo tikrai išvažiuosiu. Pamate, kad dedu daiktus į mašiną, iškart pralėkė. Lyg pradėjo gražiai kalbėti, bet galiausiai vėl kaltinimai kaop aš niekada nemkoku gražiai kalbėti, kaip čia visiems per mane blogai ir pan.. Supykau, pasiemiau vaiką ir išvažiavau namo.. Jis liko be mašinos, pasakiau kad rytoj paimsiu. 100km... Neseniai grįžom namo, bet taip norėjosi ramybės, kurią ir turiu. Nežinau ką daryti. Manęs netenkina jo prisidėjimas prie vaiko auginimo. Pabūna tiek, kol aš elementariai nusiprausiu ar virtuvę sutvarkau,daugaiu nebūna. Nežinau. Sunku, kalbuosi ir gražiai, bet taip pavargau nuo pastovaus prašymo visko ir to kaltės jausmo, kad prašau... Atrodo trukdau jam telefone sėdėt ar TV žiūrėti po darbo. Visi mūsų pokalbiai baigiasi kaltinimais vienas kitam. Dažnai galcoju apie skyrybas, nežinau ką padaryt, kad mane suprastų, o aš jį. Labai sunku.
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Neišnešioti kūdikiai
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas








