Komentuoti
  1. 2014.10.26 19:03 (prieš 2 m.)
    Neegzistuojantis vartotojas
    2014.10.26 19:03 (prieš 2 m.)

    Visai neseniai, klinikoje laukiant eilės pas gydytoją, sutikau jauną moterį (na kokių 30-ties metų, gal truputi daugiau – mano akimis žiūrint išties dar jauną žmogų). Gręsiant mažiausiai dviejų (sveikų) protinių dantų „skaldymo“ procedūrai imi žmogus šiek tiek nerimauti (kaži ar po visko paragausi vakarienei paruoštų šonkauliukų, o kaip miegosis kai vaistukai „išgaruos“) ir nė nepajunti, kaip pradedi elgtis visai sau nebūdingai, taigi... Laukti teko ne taip jau trumpai, ir kažkaip „netyčia“ ėmėm šnekėtis. Pradžioje apie „nieką“... kol palietėm, kaip aš vadinu vieną iš „amžinų“ temų (o taip, yra tokių pat „amžinų“ temų, kaip tarkim visais laikais mediniai mokyklos suolai arba kaip pietų miegas darželyje, arba kelio remontas vasarą...) – patyčias. Kartais atrodo, kad jos, kaip nepagydoma epidemija... Nesvarbu kiek kartų ir kaip atvirai bus rašoma ar kalbama apie patyčias, kokie bus rengiami projektai („Savaitė be patyčių“, o kodėl ne dvi? Ar pusmetis? Per ilgai, neištversim tiek būti „gerais“?)... vistiek bus tokių kurie ir toliau jaus malonumą žemindami kitą ir bus tų, kurie dėl to kentės.

    Apie patyčias mokyklose girdime palyginti dažnai, bet čia mergina ėmė pasakoti kaip nesmagiai jaučiasi darbe, suaugusių ir išsilavinusių žmonių kolektyve... Kažkur skaičiau, kad remiantis įvairiais tyrimais nustatyta, kad patyčias patiria apie 30-50 proc. Lietuvos moksleivių. Skaičiai dideli ir nieko gera nežadantys. Matydami tai, suaugusieji guodžiasi, jog iš patyčių „išaugama“. Deja, tai – nebūtinai tiesa. Įdomu, kokie skaičiai būtų kalbant apie patyčias darbe? Ir kaip „išaugti“ iš jų? Patarimų, kaip elgtis patiriant patyčias ne taip jau apstu net ir interneto platybėse. O jei ir rasim vieną kitą specialistų patarimą, ar visada tai suveikia? Ką daryti, jei tai neveikia? Arba esi „per silpnas“, o darbo prarasti NEGALI? Pripažinkim, kad neretai draugų rate kalbant apie darbą galima išgirsti žodžius „užsisėsti“, „pastatyti į vietą“. Juk dažniausiai tokie apibūdinimai taikomi kažkuo išsiskiriančiam, į kitus kolegas nepanašiam bendradarbiui. Pasirodo, nedraugiški žvilgsniai, pašaipios replikos, įvairios apkalbos ir kiti patyčių darbe požymiai, jau turi pavadinimą – mobingas. Negirdėta? Man taip pat buvo negirdėta, iki šiol, kol nesugalvojau pasidomėti apie patyčias, apie tai ką galima padaryti, kad jų būtų mažiau (nes, jų „išgyvendinimu“ iš visuomenės bent kol kas netikiu). Pasirodo visa prevencija – tai plakatai su verkiančiais vaikais ir mušamomis moterimis, bei keli „projektukai“ (kad nors savaitę pabūtume „geri“)... Juk svarbiausia - informuoti visuomenę, o skęstančiųjų gelbėjimas telieka pačių skęstančiųjų reikalu. Pedagogai apsimeta, kad mokyklose nieko nemato, darbdaviai apskritai gūžčioja pečiais „Yra dar ir patyčios darbe? Nejaugi?“ ir iš tiesų, na kam jiems tos papildomos bėdos? Lįsti žmogui į sielą yra “nepatogu”, dabar sugalvotas dar mandresnis terminas - nekorektiška. Tai niekas ir nelenda. O gal derėtų? Man regis taiklesnių žodžių nesu skaičiusi: „patyčios, it visa nuodijantis skystis, skverbiasi pro protingų, suaugusių žmonių kabinetų sienų plyšius ir sunkiasi į klases.“ (Beata Tiškevič Hasanova). Tiesa, radau dar vieną patyčių formą – elektroninės patyčios arba patyčios internete... Turbūt ši patyčių „rūšis“ yra pati žiauriausia. Kodėl? Todėl, kad nematant užgauliojamo žmogaus, pasislėpus už švytinčio ekrano dar lengviau būti padugne. Jei realybėje dar įmanoma tikėtis, kad žmogų ribos nors kažkokie vidiniai barjerai, tai internete jie gali visai išnykti... Kieme gi nepulsi talžyti silpnesnio už save, ar nespardysi raudančio vaiko (tave matys aplinka, negalėsi tiesiog nugręžti veido), o čia ką? Atėjau, pažeminau, pasijuokiau, išjungiau kompiuterį – ir einu padėti kaimynei laiptinę šluoti ar pervesti per gatvę senolį... Va koks aš nuostabus! Yra ir tokių žmonių, kurie ateina į internetinę ardvę tiesiog bendrauti, be ketinimo ką nors menkinti, bet nemoka „gražiai“ reikšti savo minčių. Forumuose neapsieinama be tokių apsižodžiavimų ginant savo nuomonę, kad ir akys, ir ausys raitaliojasi... Mes nemokam išklausyti kito nuomonės, nemokam tolerantiškai diskutuoti, nemokam ir išdėstyti minčių neperšant ir neprimetant jų kitiems, o tiesiog paliekant pamąstymui... Pokytis įmanomas tik suvokus, kad žmogus tam ir yra žmogus, kad formuotu save, atskirą, stiprų, SU SAVA NUOMONE.

    Žinot, šiaip nesu iš tų bailiųjų žmonių. Kol neturėjau vaikų, tai iš viso galvos dėl daug ko nesukdavau. Kažkaip žinojau, kad viskas bus taip kaip turi būt, o jei nebus tai padarysiu, kad būtų. Bet dabar... Turbūt skystėju ar kas čia? Bijau, kad iš mano vaikų gali tyčiotis darželyje, mokykloje, gatvėje... Bijau, kad jei su tuo susidursiu, o esu tikra kad susidursiu (nereikia būti labai kitokiu, kad būtum pastebėtas, o ko jau ko, bet kitoniškumo mums per akis užtenka) – nepastebėsiu laiku... Bijau, kad nežinosiu kaip pasielgti teisingai... apskritai, kad nežinosiu kaip pasielgti. Nesu maža mergaitė ir puikiausiai suvokiu, kad neįmanoma vaikams pakloti gyvenime ilgo pūkinio kilimo... Anei sveikiems, anei kitokiems. Neapsaugosim nuo visko ir kad geriausia ką galim duoti, tai laiką ir sąlygas užaugti „žąsies plunksnoms“. TIK KAS MAN GALI KONKREČIAI PASAKYTI KAIP TĄ PADARYTI? Panašios temos neradau. Ir nutariau parašyti, paklausti, pamąstyti... O kaip jūs? Ar esate susidūrę su patyčiomis? Gal patys darbe? Gal jūsų vaikai tą patiria mokyklose? Ar iš karto tai pastebėjote? Ką darėte toliau? Ar radote sprendimus?

    19
  2. User has not uploaded an avatar
    2014.10.26 20:15 (prieš 2 m.)
    2014.10.26 20:15 (prieš 2 m.)

    Rašysite straipsnį iš gautos medžiagos?

    1
  3. 2014.10.26 20:36 (prieš 2 m.)
    Neegzistuojantis vartotojas
    2014.10.26 20:36 (prieš 2 m.)

    ??? Ne. Nesu žurnalistė. Tik mama auginanti "kitokį" vaiką ir natūralu, jaudinuosi dėl to, kas mūsų laukia, kai darželį pakeis mokykla Jau iki šios dienos esam patyrę visokių nesusipratimų - žmonės bijo "kitokių" žmogučių, nežino kaip elgtis kai susiduria su negalia ir kartais jų poelgiai nebūna labai tolerantiški ar korektiški. Bet kaip žinia vaikai moka būti dar žiauresni - bijau to laiko... ir taip patyliukais bandau bent jau žiniomis aplenkti laiką, pasiruošti kaip gi vienu ar kitu atveju pasielgti teisingai Nereikia būti tokiais įtariais ir už kiekvieno kampo ieškoti pikto dėdės ar tetos, kuri būtinai jus nuskriaus, nutekins informaciją ar pasielgs kiauliškai (tiesiog mėgstu rašyti, turbūt mano rašymo manieros suklaidino) - aš tikiuosi paprastos diskusijos, be vardų, be pavardžių, be miestų... Tiesiog situacijų ir kaip žmonės problemą sprendė ir galbūt išsprendė... Kad patyčios yra ir kad jos egzistuoja ir darželinukai žino, kad bijom apie tai kalbėti - nėra gerai... Kadangi tokios diskusijos neradau nutariau sukurti temą, gal blogai kad ją sukūriau ne uždarą ? Bet kaip tada į ją patektų tie kurie patiria tas patyčias, kurie tyliai kenčia?

    7
  4. 2014.10.26 21:10 (prieš 2 m.)
    2014.10.26 21:10 (prieš 2 m.)

    Yra teke patirti patyciu arba, kitaip tariant, stipraus nemandagaus psichologinio spaudimo darbe. O tiksliau - net keliose darbovietese.

    Pirmojoje turejau labai arogantiska vadove, kuri atvirai zemino pavaldinius ir uz akiu klientus. Keistas zmogus buvo. Rodos, savo darbo profesionale, issilavinusi moteris, beeet - turbut paskendusi kompleksuose. Kritika visiems girdint buvo it antras jos vardas.
    Kitoje darbovieteje vadovavo paranojisku sutuoktiniu pora. Nors atvirai tyciojimosi nebuvo, vis tik domimavo pasleptos patycios. Pvz. pavaldiniu sekimas, nesamoningi reikalavimai ir pastabos... sunku nupasakot, nes tie zmones turejo gebejima tyciotis subtiliai, o tiksliau taip, kad nieko nezinantis pasalinis zmogus net nesuprastu.

    Trecioje darbovieteje vadovavau pati, bet turejau ant galvos uzsilipusi netasyta akcininka, kuris visiskai negerbe zmoniu, aukstino tik save, nevenge keiktis ir pan.

    Is tiesu tai apie patycias butu galima knyga parasyti...manau dauguma su tuom vienaip ar kitaip susiduria.
    Dziaugiuosi, kad dabartineje darbovieteje toks dalykas neegzistuoja. Gal del to, kad tai ne lietuviska imone, o gal tiesiog pasiseke atsidurti tarp subrendusiu zmoniu

    3
  5. 2014.10.26 21:16 (prieš 2 m.)
    2014.10.26 21:16 (prieš 2 m.)

    Ir dar - lietuviai yra keista tauta visame kame. Manau, kad dauguma tiesiog turi begales kompleksu, nepasitiki savimi, o tyciodamiesi is kitu tartum iskelia save.
    Laimingam, pasitikinciam zmogui uztenka ir kitokiu saviraiskos budu

    11
  6. 2014.10.26 21:50 (prieš 2 m.)
    Neegzistuojantis vartotojas
    2014.10.26 21:50 (prieš 2 m.)

    o ar darėt ką nors susidūrusi su psichologiniu spaudimu darbe? Kai laukiausi - nelengvas nėštumas buvo, teko kelis kartus pagulėti ligoninėje... Suprantu - darbdaviui negerai kai darbuotojo nėra - bet vadovė buvo moteris, buvau tikra kad tolerantiška ir supratinga (juolab turinti ne vieną vaiką).... Ji žinojo mano bėdas (didelė toksikozė ir pan.) , bet grįžus po kelių dienų ligoninėje žinot ką ji man pasakė - ji palinkėjo man turėti neįgalų vaiką Tada apstulbau, nuliūdau, gal net bijojau, kokioje psichologinėje atmosferoje teks dirbti toliau... Po įmonę pradėjo sklisti kalbos, kad su nėštumu kažkas ne taip. Bet nedirbti negalėjau. O ir kaip su tuo "kovoti" nesugalvojau... todėl tiesiog nekreipiau dėmesio. Bet psichologiškai tai matyt veikė, nors buvau jauna ir nepriklausiau jokiai rizikos grupei - atlikau genetinius tyrimus. Gydytojai matė mano nerimą, užtikrino, kad vaikui viskas gerai ir patarė paankstinti dekretą dėl darbo aplinkos. Nežinau sutapimas ar ne - bet iš tiesų turiu "kitokį" vaiką Tiesa jis pati didžiausia mano dovana - tik jai niekuomet šito nesuprasti... Ir šie žodžiai visai ne paguoda... Po motinystės atostogų į senąją darbo vietą nebegrįžau.

    8
  7. illoniukia
    2014.10.26 22:02 (prieš 2 m.)
    2014.10.26 22:02 (prieš 2 m.)

    svecias parašė:
    o ar darėt ką nors susidūrusi su psichologiniu spaudimu darbe? Kai laukiausi - nelengvas nėštumas buvo, teko kelis kartus pagulėti ligoninėje... Suprantu - darbdavi…

    Esate šauni mama!
    Kaip galima palinkėti tokį dalyką man protu nesuvokiama aš tikiu, kad blogi žodžiai ar darbai grįžta atgalios.

    4
  8. 2014.10.26 22:12 (prieš 2 m.)
    Neegzistuojantis vartotojas
    2014.10.26 22:12 (prieš 2 m.)

    ...dabar mane domina ne tiek pačios patyčios. Bet ar yra kokių veiksmingų priemonių jas pažaboti? Kaip užauginti vaikams "storą odą"? Žinau, kad neišvengsim patyčių, jau dabar neišvengiam suaugusių ir protingų žmonių žvilgsnių, kas bus mokykloje - stengiuosi negalvoti, bet... Bet negaliu - esu atsakinga. Atsakinga ne tik, kad vaikai būtų aprengti, pavalgę ir aprūpinti, mama yra tas žmogus, kuriam turėtų rūpėti ir jų savijauta, emocijos, psichologinis komfortas. Todėl ir kyla milijonas klausimų.

    1
  9. zuzule3
    2014.10.26 22:39 (prieš 2 m.)

    kartu:) 9 m. 4 mėn.

    2014.10.26 22:39 (prieš 2 m.)

    svecias parašė:
    ...dabar mane domina ne tiek pačios patyčios. Bet ar yra kokių veiksmingų priemonių jas pažaboti? Kaip užauginti vaikams "storą odą"? Žinau, kad neišvengsim patyčių…

    Jei galima paklaust-o del ko turetumet neisvengt patyciu? Vis paminit, kad vaikas "kitoks"..kaip "kitoks"? Tai gal yra kokiu nors kitokiu mokyklu, kur galima butu vesti vaika? Ten kur aplinka jam tinkamesne butu..
    Istikruju, vistik mes, tevai negalim apgaubt vaiku "saugomuoju gaubtu"..kad ir kaip gaila bebutu visiskai vaiko taipogi neitikinsim nekreipt demesio I kitu zmoniu kalbas..elgesi..nes jie yra atskiros asmenybes..ir vistiek formuoja..brandina..ugdo..savo asmenybe daug maz patys...ir tai tikrai padaro ne per diena..tuo labiau mes to nepadarysim uz juos..tai viso gyvenimo uzdavinys..su susidurtom situacijom formuojam, keiciam, stiprinam mastyma ir t.t..
    Galbut reiktu pasiieskot geru psichologiniu knygu, apie tai , kaip padet uzaugt stipriai, savimi pasitikinciai asmenybei..manau, tokiose knygose tikrai rasit patarimu tinkanciu ir jums.

    1
  10. birule
    2014.10.26 22:45 (prieš 2 m.)

    Baltramiejus 3 m. 2 mėn.
    Steponas 9 m. 9 mėn.

    2014.10.26 22:45 (prieš 2 m.)

    Šį rudenį išleidau savo vyresnėlį į mokyklą. Ir nors ji nėra valdiška, ir nėra standartinė, bet patyčias gavome jau pirmą mėnesį Mano vaikas nėra neįgalus, bet nestandartinis, ką kiti vaikai greitai užsekė, o kai kurie ir rado progą pradėti šaipytis iš tam tikrų dalykų.
    Gelbėja būtent tai, kad mokyklą nevaldiška su labai stipria bendruomene. Apie tokius dalykus ten yra iš karto kalbamasi, aiškinamasi ir pan. Kadangi dirbama ta kryptimi nuo pirmos klasės ir neleidžiama tokiems dalykams įsisenėti bei įsiskaudėti, tai tikiu, kad greitai apsitrins vaikai ir tokie dalykai pasitaikys tik retkarčiais, o ne sistemingai. Kitaip nežinau ką bedaryčiau...

    2
Žinutės parašytos:
Naujas komentaras