Vien žodis patyčios kelia skaudžius prisiminimus, vien išgirdus šitą žodį nupurto. Iki skausmo man tai pažįstama. Dabar, praėjus tiek metų, tiksliau septyniems metams, kai viskas pamiršta, galiu lengviau atsipūsti, nebijoti išeiti į gatvę.
Patyčias patyriau mokykloje, jei tiksliai pamenu, tai panašiai nuo šeštos klasės, iki pat tol kol baigiau vidurinę. Buvau klasėje pirmūnė, mėgiama mokytojų. Buvau paprasta pilka pelytė, stambaus sudėjimo, štai dėl to ir susilaukiau patyčių. Buvau vadinama kiaule, pūsle, storule, begemotu, karve, banginiu ir pan. Kol buvau vaikas į tai tiesiog nekreipiau dėmesio, bet viskas pasikeitė kai pakeičiau mokyklą. Patyčios tik suaršėjo, teko išgirsti ir baisesnių žodžių. Bijodavau eiti į mokyklą, nes ne tik iš manęs šaipydavosi, bet ir pamokų metu mėtydavo popieriukus, tušinukus, trintukus, spjaudydavo. Paklausite kur buvo tuo metu mokytojai ir ką sakė? Ogi nieko... Toliau sau ramiai dėstydavo pamoką, apsimesdami, jog jie nieko nemato. Pradėjau nebelankyti pamokų, nesimokyti, nes bijodavau atsiskaitinėti klasėje, iš stropios mokinės tapau eiline dvejetukų mokine, kitų akimis žioplą ir nieko neišmanančią. Tėvai kreipėsi į mokyklą, į mokytojus, bandydami padėti ir sustabdyti patyčias, bet buvo tik blogiau. Šaipydavosi dar smarkiau, stumdydavo, ant lentos rašydavo mano vardą su įvairiais prierašais, o man įėjus į klasę visi garsiai kvatodavo. Rašydavo sms žinutes, pamokų metu siuntinedavo laiškelius siekdami vėl pasišaipyti. Atrodė nebeištversiu, visko bijojau, bėgau iš pamokų, nieko nesimokindama vos baigiau vidurinę. Kažkada man mpokytojų buvo prognozuojama puikūs rezultatai, puiki specelybė, bet... Šito aš nepasiekiau, baigiau žemais rezultatais, tad kažką baigti toliau neliko galimybių. Smerkiu save už tai, jog pasidaviau patyčioms, jog savo ateitį paaukojau dėl kažkokių nepilnapročių, atsiprašau už šitą žodį... aš galėjau pasiekti daug, tikrai daug, bet baimė paėmė viršų. jeigu kas sugrąžintų dabartinį protą ir tą laiką, visiškai elgčiausi kitaip...
Nebaigiau aukštojo, bet įstojau į profesinę mokyklą. Netiesa, kad ten nereikia nieko daryti ir gauni puikius rezultatus. Deja deja... Labai daug laiko paaukojau norėdama įrodyti, kad aš tikrai gabi. Čia patyčių nesulaukiau, bet jų ir nebijojau. Ir štai, esu įgijusi vadybininko specelybę, mokyklą baigiau geriausiais rezultatais visoje mokykloje per kelerių metų laikotarpį, ir šiuo metu siekiu įgyti antrąją specelybę. Patyčios mane žlugdė, bet tuo pačiu ir sustiprino keliauti pirmyn ir įrodyti, jog aš neesu ta žioplė ir vidurinės mokyklos, ta baisi kiaulė, kurią galima stumdyti ir niekinti.
Negaliu raštu perteikti to ką ištikrųjų patyriau ir kas dėjosi mano viduje, bet nelinkiu niekam to patirti...
TV
va tau ir mokytojams pasiskusk 
pati tris metus gal kentejau, kurie tikrai sunkūs buvo. Bet Skundžiatės ir sunku vaikui gauti ramybę 
Tai problema kaip ir neišsprendžiama, kur garantija, kad praėjus kiek laiko vėl nereikės eitį į mokyklą profilaktiškai į nosį pakartoti? 
