TV
Sveikos mamos, norėčiau padiskutuoti, o kartu ir pasidalinti savo vaikystės prisiminimais apie mokyklose vykstančias Patyčias..
Esu toks žmogus, kuriam niekada nebus svetimo skausmo ,visa gyvenima buvau ir vis dar tebeesu labai empatiksas žmogus,todėl kai per žinias išvydau istorija apie tai kaip berniukui i isange buvo sukistas butelis ,likau šokiruota..Si istorija manyje pazadino tai ,kas tikėjausi jau seniai išgyventa ir paleista...
Taigi, buvau maza mergaite su savo svajonėmis, būdama maza labai norėjau tapti medike,gelbėti zmones ir jiems padėti,darželyje būdama 3 metu(močiute pasakojo )puikiai deklamavau eilėraščius, buvau guvus,protingas vaikis iki tol kol nepradėjau lankyti mokyklos..Ten sudužo mano visos svajonės, ten buvo negrįžtamai sužalota mano psichika,ta mokykla paliko didelius randus mano gyvenime ,taip as kenčiau baisias patyčias..Gyvenome mes labai skurdžiai, mama su pateviu nevengė taureles,jau nuo pat pirmos dienos mokykloje su manimi nenorėjo nieks draugauti,nes mano rūbai buvo prasti,nes neturėjau pratybų, nes nuo Manes smirdejo,kiekviena pertrauka buvau stumdoma ,apspjaudoma,buvo eskaluojama ,jog esu valkata,bomze,kiekviena diena mokykloje man prilygo visiskai agonijai, pasipasakojus mamai si nestojo Manes ginti ,sake ,kad as fantazuoju, neapgyne ir mokytojai, kurie matė kokia prasta situacija šeimoje, taciau visiskai nesiėmė jokiu veiksmu,musama ir spjaudoma buvau ir prie mokytoju ,taciau sie apsimetė esa akli ,taip ištveriau tris metus, veliau pradėjau tiesiog nebeeiti i pamokas, važinėdavau autobusų ,vaikščiodavau miske, sėdėdavau pievoje.,skaitydavau knygas .., Pasiskundus mokytojai tėvams ,jog nelankau pamoku ,gaudavau i kaili..4 klasėje likau antriems metams perėjau i kita klase ,ta klase irgi turėjo savo "pajuoku objekta",tai buvo berniukas ,kuris turėjo itevius (buvo ivaikintas ),o jo pavarde buvo Ozelis,tad kliuvo jau abiems, tiesa pradžiai naujieji klasiokai elgesi gražiai, kol iki klasės neatėjo paskalos ir vel viskas prasidėjo is naujo. Toje mokykloje baigiau 9 klases ir perėjau i profesine ,ten grupiokai buvo labai silti zmones ,kurie matyt prieme mane tokia, kokia as buvau,susiradau draugu ,kažkiek atsigavau emociskai ,toliau nebepasakosiu ,nes nebeaktualu,grįžtant prie berniuko temos man tiek daug minčių kylo..Kodėl vaikai yra šitokie žiaurus?Kodel per tiek metu nieks nesikeičia?Ar tevai nuoširdžiai moko ir aukleja vaikus taip ,kad sie gerbtų kita, nepaisant to ,koks tas žmogus bebūtų?
Suvokiu ,kad to berniuko gyvenimas negrįžtamai traumuotas ..Ka mes galime padaryti ,kad visa tai liautųsi?galvoje tiek daug minčių, kad nebesuvokiu rodos kur ritasi sis pasaulis ..
O vėliau gyvenime apie tai giliau susimąsčiau dėl to, kad ši tema viešinama, apie ją kalbama - tada neišvengiamai pagalvoji, ar esi susidūręs... Ir labai liūdna suprasti, jog pats esi prisidėjęs. Jeigu nebūtų apie tai kalbama garsiai, gal būčiau padėjus šį prisiminimą į stalčių. Tad visų pirma svarbu apie tai kalbėti.
