Pogimdyvinė depresija

11. ele0

    

    

    Mažiausiasis 10 m. 6 mėn.

    Mažesnis 13 m. 2 mėn.

    Mažas 16 m.

    

    2011.05.18 16:49 (prieš 15 m.)

    Larituke parašė:
    Pazystamas jausmas del vyro,atrodo namie viskas ant mano peciu,vaikas akis uzmerkia ir leki kanors pasidaryt,susitvarkyt ,tikiuos blogiau nebus,nors ir laikina busena,bet ganetinai nemaloni

    sveika, prisijungiu ir aš prie jūsų apie liūdesius pašnekėt ;)
    man buvo ašarų pakalnės ir už kuo ramesnį laiką esu dėkinga tik vyrui, nes jis turėjo atostogas pasiėmęs, tai man nieko daryt nereikėjo, tik mažąjį maitinti. visa kita jis namuose dirbo. žiauriai gera prisiminus ir žiauriai nenorėčiau to savo pasimetimo daugiau, to nepaaiškinamo liūdesio, kai ašaros byra dėl visko - vyras tvarkosi - verkiu, nes neinu jam padėt, rodo kokią reklamą apie šeimą per TV, verkiu, kad graži reklama, nori svečiai ateit - verkiu, nes nenoriu svečių, suskausta kur kokį galą - vėl verkiu... o jei dar pagalvoju, kad jau nebebus viskas taip, kaip buvo uf... galvoju, kaip vyras viską ištvėrė... būdavo, pamato, kad vėl ašaroju, apkabina, patylim abu ir toliau gyvenam
    tiesa, vien ašaros ir liūdnumas nėra depresija. ir savo jausenos prie depresijos nepriskiriu, greičiau čia tas vadinamas "baby blue", liūdesys, kurį išprovokuoja gimdymas, po jo siautėjantys hormonai... praėjo per pirmuosius porą mėnesių. vieną dieną kažkaip atsikėliau ir jaučiu - gera gera, nebėra sunkumo ir lelius jau toks savas atrodo, miega, šypsosi
    tik mama gali tokius dalykus suprasti...

    1
12. 

    

    2011.06.05 16:05 (prieš 15 m.)

    Sveikos, mamytės. Ieškojau tokios temos, norėjau paskaityti, kaip kitoms su tuo reikalu sekėsi po gimdymo. Aš maniau, kad čia tik man pasaulis buvo aukštyn kojomis apsivertęs savo pirmąjį gimdymą prisimenu su siaubu. Kai pagimdžiau man ta depresija pasirodė taip pat antrą dieną. Man taip pat buvo darytas cezaris. Mano Karolis verkia, aš verkiu dar daugiau o skauda visur, kažkoks košmaras buvo. Galvojau, nu kas tu mažyli čia toks, kad aš dabar per tave jau kelintą naktį išsimiegoti nebegaliu mano vaikas man šypsosi, o aš verkti pradedu. Traukiu pieną, jei jo nevalgo vaikas, vėl pradedu verkti. Kai reikia nueiti kam nors į parduotuvę, visada eidavau aš, kad tik iš namų lauk buvo kažkoks košmaras. Tai gerai, kad šalia buvo vyras, mano mama man nerealiai padėjo. Ta depresija truko kokius nepilnai porą mėnesių. Dabar vėl laukiuosi, tačiau tas nėštumas man kažkoks kitoks. Aš labai laukiu savo mažiuko ir manau, kad viskas turėtų būti kitaip. Depresijai prisidėjo ir tai, jog kartais net nežinodavau ką man su tuo vaiku daryti, o dabar jau patirties turiu
13. 

    

    2011.07.26 11:30 (prieš 15 m.)

    zinot, paskaiciau sia tema ir toks keistas dalykas... mes dar kaip ir planavimo rezime, bet skaiciau aprasymus, ir, rodos, tai butu mano mintys, mano didziausias nerimas ir tai, del ko as labiausiai bijau tureti vaiku - tai ta busena, kai ziuri i vaika ir nesupranti, kas ivyko. siaip, rodos, noriu maziuko, bet viskas sueina i ta didziule baime, kad as nekesiu vaiko, kad nebusiu gera mama ir apskritai man nieko nebereikes daug mastau apie tai, kad cia tik nerimas ir baime, galbut visai nepagrista, asaros byra nuo tokiu minciu, bet... jos yra pas mane.

    kaip rase viena is jusu, reikia nusiimti rozinius akinius, itikinti save, kad bus sunku ir t.t. bet turiu sioka tokia patirti roziniu akiniu nusiemime - manes lauke labai sunki veido operacija, po jos 2 menesiai turejo buti labai sunkus, skaiciau forumus, ispudzius, kaip kas laikesi, kaip gyveno, ruosiausi blogiausiam, bet kai atejo tas metas po operacijos ir prasidejo tie du menesiai, tai man buvo taip blogai, kaip nei skaiciau, nei tikejausi todel nezinau, kiek veiksmingas kitoms toks saves itikinejimas, o gal as vis tik saves neitikinau baisybemis manau, kad nera imanoma isivaizduoti, kaip gyvensi po to, kai atsiras vaikas... juk dazniausiai viskas buna visai kitaip, nei vaizdavaisi.

    daviau vyrui paskaityti sia tema, tai skaite taip: nesitikejo, kaip buna blogai...

    2
14. 

    

    2011.07.26 12:19 (prieš 15 m.)

    sveikos...

    man irgi buvo siuabngos pirmos savaites-savijauta po cezario bloga,pajudet vos galejau.dekinga vyrui kad viska dare-ir kudikiu rupinos,r gamino,ir kambarius tvarke.ir vistik..bliaudavau del blogos savijautos,kad vaikas verkia,kad iseit niekur negaliu-atrode viskas blogai.nors is salies viskas gerai-vyras rupinas,vaikas sveikas,bet..galedavau apsiverkt be priezasties..asaros pacios lyg pupos byredavo.ir taip kasdien.vyras iseina i parda ar ne toki zodeli pasako-asaros..pagerejo kai fiziskai savijauta pagerejo,vyras i miesta isleido-atsigavau..
    o seip dabar tenka naktim keltis,kas antra nakti kelias vyrasbet vistiek jauciuos pavargus ir be jegu.kartais apima bliuvis kad kaip sunku viskas..nezinau cia depresija ar nuovargis bet asaru buna.jautrumas neispasakytas.atrodo kartais kad pavargau nuo visko..o juk viskas gerai-vyras ,sveikas kudikis,bet...kazkodel jauciuosi pavargus,suirzus,dirgli ir issekus...
15. ele0

    

    

    Mažiausiasis 10 m. 6 mėn.

    Mažesnis 13 m. 2 mėn.

    Mažas 16 m.

    

    2011.07.28 12:40 (prieš 15 m.)

    sveikos, mamytės,
    liūdesiai tikrai praeina - tas pogimdyvinis normalu, po to vėl užeina savęs gailėjimasis, kai kokią savaitę naktį kas valandą keliesi, nes dantukai ar karštis ar dar kas mažajam ramybės neduoda. po to išsimiegi - praeina.
    manau, toks jau tas gyvenimas - bangomis, nuotaikomis, juk visi mes žmonės. svarbu gebėti atskirti, kur nuovargis kalba, o kur jau tikra problema atsiradus.
    o savo vaiko nemylėti neišeina ...... pradžioj baisu ir nejauku gali būti, nes jis nepažįstamas, nesuprantamas, trapus ir tuo gąsdina, o kai apsipranti, pradedi jausti jį iš vieno žvilgsnio, suprasti šypsenas ir į kur tiesia rankytes - tada viskas tik šiltėja ir gilėja ryšys mezgasi ir tik stiprėja.
    liūdesiui užsitęsus ir vystantis depresijai svarbu netylėti, remtis į vyrą, mamą, draugę ir kalbėti apie tai, kas sukasi galvoje. jei reikia - kreiptis į gydytojus, tada baisiųjų pasekmių bus išvengta, užkirstas joms kelias. Labai visoms sėkmės ir ramybės (ypač planuojat pasikviesti ar jau laukiant naujo mažo žmogučio)

    1
16. Irmukas92

    

    

    Emily 7 mėn. 1 sav.

    Majus 12 m. 3 mėn.

    Erikas-Gabrielius 15 m. 3 mėn.

    

    2011.09.01 18:47 (prieš 15 m.)

    sveikos, man irgi ta depresija pasireiske, bijau zodzio myliu... atrodo visi veidmainiauja palinkui, is niekur nieko pradedu verkt, jauciuosi baisi, norejau siandien ryte net nusiskust plaukus, vien del to kad negalejau susisukuot... nekenciu saves ir bijau savo mazylio... nebegaliu daugiau taip gyvent, ka man daryt?
17. 

    

    2011.09.02 14:13 (prieš 15 m.)

    IrmaSavickaite parašė:
    sveikos, man irgi ta depresija pasireiske, bijau zodzio myliu... atrodo visi veidmainiauja palinkui, is niekur nieko pradedu verkt, jauciuosi baisi, norejau siandie…

    tokioje situacijoje, siūlyčiau būti su mažiuku, tačiau ir dar šalia turėti kitą žmogų, kuris tau keltų pasitikėjimą. pvz. mama, draugas, vyras, sesuo... puikiausiai tave suprantu, tai labai sunkus periodas, bent jau buvo man. tačiau praeis. kuo piktesnė būsi tu, tuo labiau verks ir vaikas. turi pasistengti priversti save nusiraminti. rask kokį sau mėgstamą užsiėmimą. jog gimė leliukas, nereikškia, kad tavo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. viskas teka sena vaga, ir daryk tą patį, ką darei iki jo gimimo.
18. 

    

    2011.11.07 20:16 (prieš 14 m.)

    Sveikos mamytes,
    Jungiuosi ir as prie jusu, as oirgi isgyvenau ta pati tikru tikriausia siauba... Oi, kaip nenoriu, kad tai pasikartotu.. Tiediog bijau to.. Skaitinejau forume, kad vienoms du men, kitoms tris ar ilgiau buvo depresija, o man beveik metus tesesi.. Kol as dar pirmiausia, supratau, kad cia ta depresija..
    Tikrai, tikrai niekam nelinkeciau ja susirgti.. Cia tikriausiai, pats baisiausias dalykas koks gali atsitikti moteriai pagimdant vaikeli.. kai turi juo dziaugtis, o ne priesingai jo nenoreti..
    Man buvo net ir taip, kad as norejau, kad jis mirtu, vaizduoteje isivaizduodavau, ji gulinti baltame karstelyje.. Zinokit mamytes, taip slyksciuosi savim kad tokiu minciu buvo.. Jis mano visas gyvenimas, toks laukiamas buvo..
    Visoms mamytems stiprybes ir kantrybes..

    1
19. 

    

    2011.11.08 13:23 (prieš 14 m.)

    vvvvv parašė:
    Sveikos mamytes,
    Jungiuosi ir as prie jusu, as oirgi isgyvenau ta pati tikru tikriausia siauba... O…

    žiaurios mintys, bet nieko čia nuostabaus. tik moterys, kurios prasirgo ta depresija, gali tave suprasti. svarbu, kad viskas praeitų, o daugiau to nebeprisiminsi. su antru vaikeliu viskas bus kitaip, patikėk nebus laiko kada depresuoti

    2
20. 

    

    2011.11.08 15:58 (prieš 14 m.)

    matai kaip skirtinagai. man su pirmu nieko panasaus nebuvo. buvau laiminga, dziaugiaus kiekviena diena. o su antru pasireiske, bet man rodos jau praeina potruputi

    1

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!