Nežinau, į kurią temą labiau tinka mano istorija, bet norėčiau sulaukti jūsų įžvalgų ir galbūt kokių nors patarimų.
Po 2 metų draugystės su savo eks netikėtai pastojau. Vaikinas išgirdęs mano žodžius, kad laukiuosi - įniršo, pradėjo rėkti, kad vaiko nebenori. Buvau pasiruošusi viskam, bet tik ne tokiai agresyviai reakcijai. Kadangi abudu buvome be darbo, gyvenome atskirai ir visai nepasiruošę - nusprendžiau pasidaryti abortą. Beabejo, galutinis sprendimas buvo lemtas jo piktos reakcijos. Jeigu jis vaiko norėtų, didelė tikimybė, kad vaiką pasilikčiau ir abudu rastume kaip jį meilėjė užsiauginti. Eksą mylėjau, gyvybės mazgelį irgi, bet ar jis mus mylėjo - nesuprantu. Negalėjau išmesti iš galvos tą jo piktą veidą. Po aborto dar metus laiko buvome kartu. Kalbėjomės, bet jis pradėjo užsidarinėti ir bėgti nuo tų pokalbių ir galų gale mūsų keliai išsiskyrė. Jaučiau, kad ne iki galo atsivėrė ir neišsipasakojo. Kankina mintys, kad to vaiko norėjo, tik bijojo ir dėl to taip emocionaliai reagavo. O gal aš tiesiog akla višta? Gal iš tikrųjų nemylėjo manęs? Ar gali vyras nenorėti vaiko iš moters, kurią myli? Esame jau išsiskyrę virš metų laiko, o aš vis dar turiu tokius kvailus klausimus savo galvoje... Vis noriu tikėti, kad kada nors paskambins apsižliumbęs ir pasakys, kad gailisi savo sprendimo ir nori su manimi šeimos. Bet tikriausiai gyvenu fantazijose. Nežinau kaip įrodyti sau, kad jam nieko nereiškiau...