mensiuke parašė:
o man tai iškilo klausimas, jūs bandote, ar tik tyliai nori ir save kankini malšindama ta norą ir guosdama, kad daug atsakomybės ir pan?
jei antras variantas, tai aš manau, kad velniop viską - kai nori, tai sėsk su draugu pakalbėk ir pradėkite. taip, atsakomybės reikalauja, bet tai tokia dovana, kad uh... aš vasarą save taip pat kamavau - guodžiau, kad gal ne laikas, kaip pinigai, gal po mokslų.... bet, kai visą mėnesį kas vakarą iki ašarų save nukankindavau, kad man to labai reikia, labai noriu - tada supratau velniop pinigus, velniop žmonių nuomonę (dirbu mokykloje ir jau dabar bandau morališkai ruoštis komentarams nėščia ir netekėjusi), bet pakalbėjau su draugu, kad labai to noriu. pasirodo tas noras buvo abipusistad kartais reikia tiek nedaug....
o, jei nori ir bandote, tai svarbu atsipalaiduoti ir apie tai negalvoti. tikrai žinau, kaip tai sunku, kai labai nori, bet tai vienintelė išeitis![]()
sėkmės ;)
nesuk sau galvos del tu komentaru, komentuoja tik pavyduoliai, beto ne viena juk gyveni su draugu jau daug metu jau kuriate viska kartu ir tai tikrai ne tas pats kas "merga su vaiku"(negraziai issireiksiu bet taip sakoma).normali seima ti ne su ta acia pavarde, ot tai beda :)kuo pati del to maziau kompleksuosi tuo ir aplinkiniai maziau kreips demesi


dabar tau jautrus laikas, tad gal daugiau galvok apie dziaugsmeli, kuris ateina, o vestuves bus kai paauges leliukas. Mano vyruciui buvo 5 metai, kai as istekejau-dziaugsmo buvo ir jam ir man
ir as taip gerai jauciuosi istekejusi. statusas, saugumas, pavarde-visa tai atrodo taip nereiksminga, bet juk taip gera.. bet, kaip mano vyras sako, turi buti tikrai pribrendes tam-mums tai atejo apie 30-uosisu metus. supratom, kad skirtis negalim, tai reikia eiti i prieki
vyrus, tikiu , tai didele dalimi ir atbaido..





