TV
avietuke parašė:
Kuo sunku.. su jais mažais man buvo.lengviau nei dabar ??? bet neesmė ? dar kartą pakartosiu gimdžiau, nes galiu sau tą leisti: gyvenam santuokoje, vyras dirba, pat…
Tai gerai jus dabar tai galite sau leisti, o jei ateis diena kai negalesit net siu vaiku sau “leisti”, gal ateis juodas momentas i jusu seima, tai ka darysit? Isdalinsit vaikus kaip kaledines dovanas? Ar kaip? Na tikrai idomus tas pasakymas “mes galim sau leisti”, nes gyvenimo padetis tai nera ilgalaikis dalykas. Siandien tu turtingas, rytoj gali but vargsas, siandien tu vaisinga, rytoj gali but jau nebevaisinga, siandien turi darba, rytoj ne, siandien istekejus, rytoj nasle, siandien sveika, rytoj serganti baisia liga. Tad tas jusu “galiu leisti” labai jau laikinas dalykas, o vaikai nera laikini. Zinoma lengviausia pasakyt, negimdyt, nebuk durna ir panasiai, kontraceptikai siais laikais tikrai egzistuoja ir ne tik, taciau saukstai po pietu siuo atveju, o uz savo poelgius ir klaidas (jei norime tai vadinti klaida) reikia atsakyti. Gal cia ir yra moteru svaidancius tokius patarimus kaip vaikelio zudymas, o gal jos ne nezino ka tai reiskia, jus net nezinot kokia tos moters psichine bukle, ir kaip ji padarius toki dalyka, gales toliau gyventi.. O gal negales? Gal nuzudydama vaikeli, paskui sugalvos ir pati iseiti, nes negales susitaikyti su veiksmu padariniais, ir liks vaikai naslaiciai isvis. Taip, kad pries dalindamos patarimus, siulyciau pagalvoti rimtai, nes cia ne patarimas ar pirkt geltona ar raudona suknele, tai yra gyvenimas ir jus neturit teises zaisti su juo. Kad ir pagimdyta vaika, ji visada galima atiduoti globai, ji lankyti, yra savaitiniai darzeliai, mokyklos, bet nuzudyto vaiko neprikelsi niekada gyvenime, o kalte tikrai jaus tiek pries save, pries vaikus, net ir pries atimta gyvybe. Man labai gaila, kad tokios moterys egzistuoja, arogancija tik sklinda is tokiu. As neklausyciau absoliuciai jokio patarimo is tokiu moteru, nes is ju tik negatyvas sklinda ir “KAS AS”? “AS GALIU SAU LEISTI”... Materialios vertybes neuzpildo sirdies. Mano mamos gyvenimas irgi nebuvo rozem klotas, istikruju labai spygliuotas, ir isvalyma ne viena pasidarius.. O vieninteliai jos zodziai nuolat skamba - “Jei galeciau atsukti laika atgal, gimdyciau tiek kiek dievas duotu”. O visa gyvenima buvo viena, bet sugebejo ir dirbti, ir i mokykla isleisti ir isaukleti ir panasiai. Tad vaikai nera kliutis gyvenime, o jei juos sitaip vadina moterys tevu forume, tai mane vercia susimastyti, kokiose seimose auga tie vaikai.
Juk realiai jūs niekuo tai moteriai nepadėsit- nei naktį prie vaikų pabūsit, nei prie ligos patalo pasėdėsit, kad ji į darbą galėtų išeit, nei į parduotuvę už ją nuvažiuosit. Gražios tos jūsų kalbos- teisingos netgi. Bet labai jau įsijautėt, kad ir su grasinimais kitom moterim. Kažkaip prie teisuoliškų-krikščioniškų minčių nelabai dera. 
