TV
Gera posta fb radau, nezinau autoriaus, nes tikrai perkopintas...
"Labai panašia tema Brigita rašė. Manau papildo šią temą...
Savanorystė, labdara ir pan. reikaliukai
Kiek save prisimenu, vis periodiškai kildavo svajonės, poreikis labdarai, ar kažkokiam kilniam darbui. Galvodavau, kad jei taip turėčiau belenkiek pinigų, tai rekonstruočiau visą zoologijos sodą, kad žvėrim kur kas smagiau gyventi būtų. Kai gimė pirmas sūnus, aš praktiškai pajutau, kiek daug dėmesio reikia vaikui. O tai kaip auga vaikai vaikų namuose? Gal reiktų pasiimti vaikutį iš ten?
Vaiką pasiimti buvo baisu, nebuvau tuo tikra, o ir vyras tuo nedegė. Pinigų belenkiek neatsirado dar smile emoticon, tai žygdarbių nepadarysi. Na, o laiko aš turiu. Tai gal galiu būti savanore?
Taip atsidūriau "vaikų linijoj" .
Pamaniau bus naudinga man tuo, kad gausiu žinių apie vaikų psichologiją, matysiu kuo jie gyvena - lengviau savus berniukus bus suprasti. Na ir laiką įprasminsiu. Mokymai truko regis 6 mėnesius. Buvo įdomu. Na ir pagaliau "prileido" prie telefono. Savanorystės pagrindas - atsiliepti telefonu, išklausyti vaiką ir padėti rasti išeitį. Pirmi metai buvo entuziastingi. Tačiau manyje jau buvo prasikalę pasipriešinimo daigai. Po 2,5 val budėjimo aš dažniausiai jausdavausi labai pavargusi, išsunkta tarsi citrina. Tai vis ryškiau pradėjo darytis į nemalonią prievolę. Kai gaudavau laiškus, kviečiančius į susirinkimą, pikniką ir pan, kildavo jausmas, kad iš manęs kažkam ir vėl kažko reikia.
Viduje buvo didelė sumaištis. Niekaip negalėjau suvokti iš kur tas pasipriešinimas? Įtampa vis augo,kol galiausiai mane persmelkė suvokimas dėl ko aš iš tikrųjų pasirinkau savanorystę. Tiesiog mano viduje tiek daug nemeilės sau, kad pasąmoningai jaučiausi mažos vertės. O kadangi labdara, savanorystė ir pan visuomenėje labai vertinama ir aukštinama, kaip altruizmas, heroiškumas ir pan., tai vat ir tikėjausi, žinoma, nesąmoningai, kad savanoriaujant mano vertė padidės, kad tapsiu reikšmingesnė, turinti prasmingesnį gyvenimą.
Buvo labai neskanu tai pamatyti ir nuryti.
Kylantis pasipriešinimas man vis rodė į melą sau. Kad iš vidinio skurdo pasirinkusi savanorystę, jei ką ir auginu, tai tik savo ego.
Taigi išėjau iš "vaikų linijos" ir ta patirtis mane gerokai išlaisvino iš iliuzijos apie altruizmą ir pasaulio gelbėjimą.
Reziumuojant, pati savanorystė ar labdara nėra nei gera, nei bloga. Tik dažniausiai jos imamasi iš vidinio skurdo, iš iliuzijos, jog savivertę galima pakelti išoriniu būdu (kažkam tai gali būti verslas, žinomumas ir pan), kitus labiau imponuoja noras priklausyti kokiai nors bendruomenei, kad užmaskuoti neįsisąmonintą baimę likti vienam, atstumtam ir pan.(tokiu atveju reikia pažiūrėti kur save gyvenime išduoti, gydyti vaikystės traumas, o visa tai vidinis darbas).
Ir ta banali, bet tokia taikli frazė, kad pasaulį reikia pradėti tvarkyti nuo savęs. Nes kai pats "smirdi", kitų nepakvėpinsi."
🤔
