Sveikos. manau, man reikia pagalbos. šiuo karantino laikotarpiu privatūs psichologai nedirba, manau, kai viskas baigsis, apsilankysiu. prašau nesmerkit, man labiau reikia jūsų patarimų, pagalbos, nei paniekos.
gal papasakosiu nuo pradžių. mano berniukui jau tuoj metai. nėštumas buvo sunkus, skausmingas, varginantis, vaikas gimė šešiom savaitėm ankščiau, po cp. jo gimimas man buvo baisiausia diena gyvenime. nežinojau nieko, kokia jo būklė, ar turi ligų, tik žinojau, kad gyvas. ačiū D jis gyvas, sveikas, ligų nėra. po mėnesio ligoninėje grįžome į namus. auga guvus, judrus, sveikas. šie metai man beprotiškai sunkūs. maitinu pati, vaikas per metus nėra išmiegojęs daugiau 3valandų. kiekvienas maitinimas man kančia, ypač dabar, kai jis jau didelis, turi dantų, ramiai nepabūna. kieto maisto nevalgo, tik kelias grūdines košes. aš kas dieną esu nervuota, nes nebenoriu jo maitinti. manau, nesusitvarkau su savimi, kas dieną pykstu ant vaiko, apie savo mintis vaiko atžvilgiu nekalbėsiu. mane nervina viskas, kas susiję su vaiku: kaip jis geria vandenį, kaip valgo kažką, kaip žaidžia, kaip rėkia, kaip bet ką daro. skamba žiauriai,bet kas dieną turiu save tvardyti, kad nepadaryčiau jam kažko blogo, nepaimčiau, netrenkčiau, neišmeščiau... mane nervina jo rėkimas, jau praktiškai nebereaguoju, vietoj to kad paimčiau nuraminčiau, išeinu į kitą kambarį arba rėkiu ant jo. kaip minėjau, jau metus laiko keliasi kas porą valandų, dažniausiai užmiega tik su krūtimi. paskutiniu metu vyras eina su vaiku miegoti į kitą kambarį, su juo užmiega be krūties,bet vis tiek keliasi taip pat dažnai. man atrodo vyras pasibaisėjęs manimi, jis naktim gelbėja vaiką, nes atsikėlus nuo vaiko rėkimo aš net verdu iš pykčio...vaikas nėra pats ramiausias, vienas nežaidžia beveik visai, dažnai isterikuoja, rėkia. nori nenori pradedi saviškį lyginti su kitais vaikais, kurie valgo viską, miega visa naktį, visą laiką šypsosi ir pan...
man atrodo, viskas yra iš nuovargio, metus laiko nesu miegojusi daugiau trijų valandų.. kartais pamiegu su vaiku dieną, bet tada ilgai neužmiegu naktimis. paskutinius porą mėnesių išvis neužmiegu iki 2-4val ryto, tiesiog guliu, beprotiškai noriu miego, bet negaliu užmigti.. džiaugiusoi, kad turiu nuostabų vyrą, jis guodžia, sako, kad vaikas dar mažas, jis nenori man blogo, jis keliasi taip dažnai ne specialiai, bet jaučiu kad mano psichika jau ant ribos. valgau mažai, apetito visai neturiu.
vaiko beprotiškai norėjau, matyt iš to norėjimo per daug prisisvajojau, prisiskaičiau pozityvių knygų, ir visos svajos subliuško jau vien tada kai vaikas gimė gerokai anksčiau. vis dėl to, kartais atrodo , kad visai nesu pasiruošusi būti mama, ir man gaila to mažo berniuko, kuris gavo tokią bjaurybę mamą. jis labai mielas, linksmas, mėgsta prisiglausti... kartais save pagaunu, kad vaidinu auką, kad gailėkit manęs. juk šimtai mamų gyvena tokio šūdinoj kasdienybėj, būna dar blogiau. esu ant tiek pavargus, kad galvoju, atsitiktų man kažkas, atsidurčiau ligoninėj, bent pailsėčiau, apie vaiko gerovę negalvoju. gal bėda ir tame , kad anksčiau labai mėgau būti viena, skirdavau laiko sau. dabar neturiu nei kiek laiko sau, viskas susiję su vaiku, nieko nedarau dėl savęs. kaip reiks grižti į darbus, jaučiuosi nurašyta, bevertė,nieko nemokanti, netobulėjanti. pavargau būti mama, su nostalgija prisimenu laikus, kai gyvenom tik dviese ir buvom visai laimingi..
neabejoju, man reikia pagalbos, nes tai depresija. reikia kreipti kuo anksčiau, kol dar kažko nepadariau vaikui. ar galit pasidalinti, kas išgyvenot motinystės ne džiaugsmus, jei ne viešai, lauksiu jūsų žinučių.
Vaikas
