Auginu pirmagimį 8 sav. Vaikutis buvo labai lauktas ir planuotas, visada galvojau, kad motinystė yra mano gyvenimo prasmė. Tačiau jaučiuosi niekam tikusi, "asociali" mama, kuri nesugeba rūpintis savo vaiku. Atrodo iki gimdymo daug domėjausi, skaičiau knygas, lankiau seminarus, bet vis nesiseka. Vos ne kasdien verkiu, kad sūnus nekelia galvos, kai paguldau ant pilvuko, dar nebendrauja su manim, kai kalbinu ir t.t. Kai pasižiūrių į panašaus amžiaus vaikus, jų pasiekimus ir kaip mamos moka užsiimti su vaikais, man dar labiau ašaros liejasi, kad aš taip negaliu. Žinau, kad nereikia lyginti vaikų, bet man taip skaudu ir kaltinu save, kad per mažai ugdau vaiką. Sūnus dažnai žinda, tada miega, o atsikėlęs vėl verkia, kad nori MP. Tai taip ir gaunasi, kad apleidau jo ugdymą. Nebežinau nei ką daryti dėl vaiko, nei kaip susitvarkyti su savo nuolatiniu verkimu ir kaip neišprotėti nuo nuolatinio savęs kaltinimo...
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Kūdikių pasaulis
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Augu sąmoningai
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas









