Prašau debar neužmėtyti manęs akmenimis, nes, kaip jau rašyta, visos turi savo nuomonę ir visi vaikai skirtingi. Bet…
Ko nesuprantu, tai žindymo iki 3, 4, 5 metų. Ir ypač miegojimo kartu su vaiku ;)
Pirmą vaiką žindžiau lygiai 10 mėnesių. Metų turėjau palikti jį savaitei, tai, kad nebūtų traumų dėl staigaus nutraukimo ir turėčiau laiko, jei netyčia nepavyktų, pradėjau nujunkyti anksčiau. nuo pusės metų pradėjau duoti normalaus maisto ir savo pieną kartais pakeisti mišinukais. Taip ir nustojau žindyti, nebuvo jokių naktinių košmarų.
Man žindymas nebuvo nei malonumas, nei kančia. Priėmiau tai kaip savaime suprantamą ir būtiną procesą. Lygiai kaip nėštumą, jei nori turėti vaikų, arba gimdymą, kuriuo turėtų baigtis nėštumas. Žindymas nepatiko kaip fizinis procesas: iš pradžių ir spenelius skaudėjo, ir tą pieną tampytis nelabai lengva
Bet žindyti yra super patogu: pienas visada paruoštas, tinkamos temperatūros, nereikia plauti indų. Tai sveika vaikui, mamai ir taip toliau. Žinau teoriją, tai buvau nusiteikusi žindyti mažiausiai pusmetį, kaip rekomenduojama. O paskui, sakiau, žiūrėsiu. Galvojau, kad gal išdygus dantims reikės nustoti, nes jie man didelio malonumo nesuteiks, bet vaikas nepradėjo kandžiotis ;) Tai nebuvo reikalo nustoti. Bet vėliau nustojau ir nieko blogo nenutiko. Vaikas per pustrečių metų nėra rimtai sirgęs (net eidamas į darželį), tai, panašu, ir 10 mėn. užteko.
Man tikrai nešlykštu žiūrėti į žindančias mamas. Aš pati maitindavau visur ir visada, kai tik vaikas norėdavo. Ir gatvėje, ir parduotuvėje, ir prie vaikų (tikiuosi, nė vieno neištvirkinau, beje, nė trupučio nesidomėjo, ką darau), ir kavinėse, ir namie prie pietų stalo. Niekas niekada neprašė slėptis, nustoti, prisidengti ar dar kažką. Nes nelaksčiau pusnuogė. Bet ir niekada niekuo papildomai nesidengiau, viskas daroma proto ribose ir sveikai mąstantys žmonės supranta, kad tai tėra valgymo procesas, o ne fotosesija „Playboy“.
Bet jau paaugus vaikui supratau, kad man limitas - kai vaikas ima vaikščioti. Nesakau, kad vėliau šlykštu, nes vaiko maitinimas nėra šlykštus procesas, tik man keistai atrodo. Kol gali vaiką laikyti ant rankų, viskas faina, o paskui kaip? Tačiau visos turi teisę rinktis.
Tik jei tai pasidaro fizine kančia, trukdo miegoti ir tt, tikrai nutraukčiau, kad ir kokių gerų norų turėčiau.
Ir visada buvau prieš miegojimą kartu su vaiku, net jei taip patogiau maitinti. Pirmiausiai - dėl saugumo, nes neatsakau už savo judesius miegant (nors, panašu, kažkoks instinktas neleidžia užgulti vaiko). Aš miegu su vyru, ne su vaikais ar visa šeima. Galų gale koks poilsis, kai lova pilna žmonių? Esu savaitę miegojusi vienoje lovoje su vaiku, kai jam buvo 4 mėn. Kančių keliai… Jis sujuda - aš atsibundu, aš verčiuosi - jis ima verkti. Ačiū, daugiau nereikia. Nepamenu, kad būčiau pati miegojusi su tėvais. Abu mūsų vaikai nuo pirmos dienos miegojo lopšyje, vyresnis jau seniai seniai miega savo lovoje atskirame kambaryje. Rytais paprastai ateina į mūsų lovą, bet tik pagulėti 10-15 min. Kartais ateina ir vidury nakties, bet vyras nuneša atgal, pabūna kartu ir viskas.