2014.01.26 10:34 (prieš 12 m.)
Placiai isrutuliojot sia diskusija, merginos..
O as visgi dar noreciau grizti prie temos, nes kilo siokiu tokiu pamastymu apie pati kriksta. Sakot krikstas yra svarbus, reikalingas, suteikiantis apsauga ir neva tik pakrikstytas zmogus gauna angela sarga... Netikiu. As ir be kriksto jauciu, jog savo angela sarga turiu.
Tiesiog gyvenime buna situaciju, kai supranti - kazkas tave saugo...
Turiu pazistama, kuri yra labai giliai tikinti, vaiksto sekmadieniais i baznycia ir t.t., savo vaika auklejo taip pat katalikiskai - krikstijo, po to buvo visi kiti Sakramentai, na zodziu, dare viska, kas ir priklauso tikram krikscioniui... Tikejo - vaikas apsaugotas, turi angela sarga. Ir... Vaikas zuvo. Tai naturaliai tuomet kyla klausimas - kur tuo metu buvo tas angelas?!.... Kodel neapsaugojo?... Va tada kazkaip jau viskas yra suverciama likimui.... Ir paprastai tokiose situacijose visdelto likimu imama tiketi labiau, nei Dievu ar angelais sargais.
Ir dar. Mano vyras pakrikstytas, jo mama uoli katalike, tad kitaip buti kaip ir negalejo...
As jos akimis ziurint, esu baisi nusidejele - gyvenam su vyru be baznytines santuokos, neketinam krikstyti savo vaiku... Bet stai kas idomiausia, kad mano vyro poziuris i krikscionybe yra lygiai toks pat kaip mano.
Tai kas, kad ji tevai pakrikstyjo ir bande vesti tuo "teisingu" keliu - uzauges jis visvien pasirinko savaip.. Kai karta kalbejom ta tema, jis pasake: kokia prasme dabar to kriksto, jei as net nezinau, kur mano kriksto tevai..., jokio bendravimo, jokiu kontaktu... Ir isvis, ar as pats del to tapau kazkoks kitoks, jeigu man ant galvos vandens uzpyle...
Tai va, zodziu, viskas yra kiekvieno zmogaus viduje, mastyme ir tik mes patys turim atsirinkti kas yra kas. Tik klausydami savo sirdies ir vidinio balso galim pasirinkti toki kelia, kuris mums patiems atrodo teisingiausias.