Labas vakaras, ieškodama informacijos, šiaip minčių, patarimų internete šia tema, atklydau čia. Ir skaitydama tiek autorės, tiek kitų istorijas apie artimus žmones/vyrus, turinčius priklausomybę nuo žolės, tai pasijaučiau kaip skaitydama savo istoriją. Noriu ir aš išsipasakoti, ir nežinau, sulaukti kažkokios tai nuomonės ar patarimų. Su savuoju esam jau beveik 3 metus kartu. Visą laikotarpį, kasdien, po keletą kartų jis rūko žolę. Vis tik pradėjus drauguti, kad turi šią priklausomybę nežinojau. Viskas išaiškėjo kažkur po pusmečio. Kadangi pati gyvenime niekada nebuvau susidūrusi su žmonėmis, rūkančiais žolę, tai iš pradžių į tai žiūrėjau vienaip, galbūt naiviai, su smalsumu. Atrodė nieko blogo, juk jokių pagirių, nieko. Žmogus normalus, adekvatus mąstantis. Bet ilgainiui tas rūkymas mane pradėjo erzinti. Pradėjo erzinti kvapas, pasidarė sunku bendrauti su apsirūkiusiu (nes jis pradeda kalbėti tyliai, kažką murma panosėj, jeigu žiūrim filmą, tai po kokių 15 min sminga ir lieku žiūrėti viena, erzina, kad jeigu yra parūkęs ir reikia kažkur eiti, tai lašinasi į akis lašiukus), taip pat erzina tos raudonos akys, tas jo toks ištižimas, kad su parūkiusiu nebegaliu taip pat bendrauti, kaip su "normaliu", nors jam atrodo, kad viskas gerai ir normaliai jis bendrauja. Žodžiu, rūkė tikrai daug, prasidėjo pastovūs pykčiai iš mano pusės, sakiau kas man nepatinka, kas erzina, jis kazkiek gal ir suprato, biškuti sumažino. Ir dabar balansuojam ties tuo, ar toliau būsim kartu, ar išsiskirsim. Paklausus, kodėl jis rūko, tai dėl problemų, tai tas negerai, tai tą skauda, tai aną, parūkau prieš miegą, geresnis miegas. Bet esmė tai, kad jam tiesiog patinka tai daryti, patina busena parūkius. Mano prašymas jam yra sumažinti iki tiek, kad rūkytų tik keletą kartų per savaitę, nes kad mes kalbos net nėra. Toks jo rūkomas mane tenkintu. Bet jis to negali. Sako, kad aš jo nesuprantu, kad neužjaučiu, dabar tiesiog sunkus laikas, tie karantinas ir pan., gal kai viskas stabilizuosis, rūkys mažiau. Bet ir svarbiausia, kad jam nepatinka mano "vadovavimas ir kontrolė", kiek kartų gali rūkyti, jis tiesiog negali perlipti per savo ego, principus ir daryti taip kaip liepia moteris.. nes jis vyras ir jam niekas nenurodinės. Jau skyrimės ir taikėmes dešimtis kartų. Bet vis tas pats, aš laukiu, kažko tikiuosi, neprarandu vilties. Nes dabartinė situacija manes netenkina, nenoriu užmigti viena kiekviena vakarą, kol jis rūko prieš miegą, nenoriu atsibidus naktį matyti, kad jo nėra lovoj, o jis kitam kambary smiges nuo parūkymo, nepatinka, kad vedasi į namus draugelius,su kuriais irgi rūko, taip pat pergyvenu, kai eina nusipirkt, kad kas nesužinotų ir pan. Šiaip tai jis tikrai yra nuostabus žmogus, vyras, mane myli, gerbia, rūpinasi ir pan., Ir vienintelė problema, kuri man trukdo yra jo rūkymas, kuris per dažnas. Kas vakarą, o kartais ir porą kartų į diena. Nežinau, ką daryti. sako kad nenori nebūk, aš toks esu, bet po to pats sako, kad nenori manes prarasti ir juolab dėl tokio dalyko kaip žolė. Bet kazka keisti irgi neketina, neturi tam noro. Nežinau, ar tikėtis kažkokių geresnių laikų, kad gal ateis kada tas supratimas, kad čia yra per dažnai taip rūkyti, ar žengti tą žingsnį ir skirtis, gal būtų kažkoks sukrėtimas..jo šeima visa žino šią jo problema, yra tokios pat nuomones, kaip ir aš. Kadangi aš nepažinojau jo anksčiau dar nerūkančio, tai pati negaliu palyginti, bet visa jo šeima sako, kad yra pasikeitęs žiauriai, anksčiau turėjo begales draugų, buvo linksmas, sportuojantis, buvo jo visur pilna, o dabar liko tik keli draugai ir tie patys, kurie rūko. Man ziauriai gaila jo. Kad žolė yra problema jo gyvenima jis nepriražįsta, visiskai tai neigia. O aš tiesiog bijau, bijau suklysti ir palikti tikrai mane mylinti žmogų, kurį as irgi myliu be galo. Taip pat bijau, kad ateity niekas nesikeis, ir toliau bus tik sunkiau, bijau, kaip bus, kai atsiras vaikų, ar bus geras tėtis, ar nepradės rūkyti dar dažniau, nes streso tik padaugės.