Istorijos atnaujinimas. Buvo dar vienas pokalbis, šįkart vyras inicijavo. Tiesiog paklausė ką toliau darysim ir kur dabar esam. Pasakiau dar kartą viską tą patį, ramiai išklausė. Pasakiau, kad ieškausi buto mažesniame miestelyje, nes kur dabar gyvenam neišsilaikysiu. Aišku jis nenori, kad išvykčiau, kad retai matys vaiką. Siūlė prisidėti finansiškai, tik kad liktume su vaiku čia. Kai sakiau, kad vistiek vienas iš mūsų nebus laimingas, jis pritarė. Pasakiau, kad labai įskaudino, kad nemanau, kad gali būti sėkmingi santykiai kai mes vienas kito nepriimam. Bet kokiu atveju, aš nepriimu jo su ydom ir priklausomybe ir verčiu mesti, jis nepriima manęs su mano netoleravimu ir verčia priprasti prie to. Abu prievartoj, nieko gero. Iš pradžių sutiko su viskuo ką sakiau ir ką planavau. Vėliau matyt dašuto, kad kalbu rimtai, tada persivertė viskas ir prasidėjo "aš pasikeisiu. Neberūkysiu. Nepalik manęs. Kaip vaikas be tėvo. Duok man tris mėnesius, tada įrodysiu, kad švarus esu" ir klasikinis "padėk man". Vardinau viską ką esu dėl jo ir mūsų padariusi. Ką esu paaukojus. Kiek iškentėjus. Paklausiau ką jis yra padaręs vardan mūsų. Kad nu ir ką pakeis tie trys mėnesiai. Jau daugybę tų mėnesių buvo. Klausiau ar norėtum, kad vaikas rūkytų. Sakė, kad ne. Mačiau, kad tikrai nuoširdžiai nenorėtų. Vėliau vėl apsivertė viskas ir pasakė "kai tik 18 sueis tegu daro ką nori". Sakau tai net matydamas, kad heroiną leidžiasi, paplotum per petį? Tik gūžtelėjo pečiais. Jis nestabilus.
Vėliau išaiškėjo, kad jo draugas apsirūkęs važinėja mašina. Nutirpau visa. Paklausiau kaip taip galima, kur atsakomybė? Jis pasakė "manęs tai neliečia. Ne aš taip darau". Tada pasakiau "o jei einu su vaiku pasivaikščioti ir važiuoja jo draugas apsirūkęs. Dėl sulėtėjusios reakcijos nespėja sureaguoti ir bam. Ar TAVĘS tai neliečia?" Pradėjo įtemtai galvoti, mąstyti plačiau. Sunku patikėti jog jis iš tiesų nemato nieko toliau nei metras nuo jo nosies ir šventai tiki, kad žolės rūkymas kitiems įtakos neturi... o kažkuri žolės gynėja čia rėkė, kad reikia mąstyti plačiau...
Iš tiesų man dabar jau visiškai nusispjauti į jį. Ar rūko ar ne. Ar dirbs ar ne. Aš ramiai ieškau sau ir vaikui būsto. Viena tikrai nepražūsiu. Ar taip ar taip viena didžiąją dalį buvau. Jis vis prikaišiojo, kad "negaliu net pasakyti, kad einu susitikti su draugais, nes galvosi, kad rūkau, todėl meluodavau. Nes tu neleidi". Esmė ta, kad po to karto priklausomybių centre aš jį pati stūmiau pas draugus. Siūliau eit į boulingą, baseiną, filmą, šiaip kavinėj pasėdėt su draugais. Dabar jis sako, kad tokie dalykai jam nepatinka ir ne taip mato laiką su draugais. Sakau "tai normalus laikas su draugais yra apsirūkyt?".
Rimtas pastebėjimas, kad moku psichologiškai pulti žmones. Galiu užėsti. Ir dabar man tenka save stabdyti, nes pradedu ėsti vyrą. Rytoj jis eina į pokalbį ir šiandiem vakare sako "labai nervinuosi, noriu apkabinti tave nusiraminimui" sakau "gal geriau parūkyk?" Ir t.t. kai mane įskaudina arba esu pikta, galiu būti bjauriausias energetinis vampyras. Žinau, kad taip jam nepadedu,bet man tiesiog taip gaunasi. Stabdau save.
Ir pabaigai. Paklausiau kur jie rūkydavo. Sakė, kad to draugo namuose. Klausiu kur jo žmona. Nes ji irgi netoleruoja tokių dalykų, buvo jį palikusi dėl to. Sako rūkydavo tik tada kai jos namie nebūdavo. Vadinasi ji net nežino... Ta žmona gali būti bet kuri iš jūsų.