2020.10.25 21:55 (prieš 5 m.)
Kokia netikėta tema. Nemaniau, kad kas isdrys užvesti tokia tema, nes nesusidūrus asmeniskai, dažniausiai kyla noras būti tuo teisuoliu, autorė ginti, rūkant smerkti. Nors. Aš su tuo taip pat susidūrus asmeniškai. Aš tokia buvau, kad nežinojau kas tai yra, kaip atrodo ta žolė, koks kvapas, koks poveikis. Tiesiai šviesiai draugas man nesakė, kad rūko žolė. Sako, buvau pas draugą, parukem, va matai, aš tau viską pasipasakoju, nieko neslepiu. O aš kvailute mastau, jetau, kas čia tokio, kad tu parukei? Tai gi neslepiam, kad abu esam rūkantys! Čia aš vis galvojau apie paprastas cigaretės! Kai jau sužinojau tiesa, kažkaip keista pasidarė. Na galvoju, juk rūkymas ir alkoholis tokia pati priklausomybė ir toks pats narkotikas. Tai gi, iš pradžių lyg neprieštaravau, jis ir slėpė labai nuo manęs. Ir čia priėjo santykiai diena, kai pradėjom kartu gyventi... Perėjau visas tas pačias emocijas kaip autorė. Ir nusivylimas, ir pyktis, ir ignoravimas, ir net pateisinimas. Šiai dienai aš jau matau, kada jis parukes. Labiausiai jo prasau, kad nelaikytų namuose, nes aš užuodžiu ir ne aš viena. Kad nemeluotu. Kad tai būtų retai. Kad manęs netrūktų į šią savo veiklą, t.y. Man nesiulytu, manęs nesitemptu kur nors į nuosalia su savimi, kad galėtų parūkyti. O jis pyksta... Kad aš iš principo neinu, kad ji nervinciau!
