Na ką, mamytės, šiek tiek atgavusi jėgas bandysim prisistatyti ir mes. :)🥰
Taigi, istorija tokia:
Penktadienį atvažiavom į klinikas, rekomendavus pažįstamai akušerei pasitikrinti "mažylio gimdymo namuose" iškeltą mintį - užbaigti nėštumą. Padarius echoskopą pamatė, kad mano žiogelis nebeturi visai vandenų ir tikrai gana skubu jį skubinti pasirodyti šiame pasaulyje. Nusprendė nakčiai pasiguldyti ir ryte sužadinti gimdymą. Taip ir padarė, tik dar ir nemiegojau beveik visą naktį. Na ir ką, ryte iškėlė mane į gimdyklą, pradėjo "žadinti" vandenų pūslės pradūrimu, o vandenų - nė lašo neišbėgo, o ir per valandą laiko jokia veikla neužsikūrė, tad nusprendė pradėti skatinti oksitocinu (pradžia 9:40). Iki 14val situacija laikėsi ta pati - kaklelis lenktas, 1,5cm ilgio ir 3cm atsidarę. Po dar sekančio kaklelio patikrinimo ir didesnių oksitocino dozių - kaklelis išsitiesino ir turėjome 4cm. Sąrėmiai jau buvo labai dideli ir skausmingi, bet kaklelis labai nejudėjo į priekį. Kol! Nenusprendėm paimti epidiūro. Ir tai buvo geriausias sprendimas, kokį priėmėm. Sugebėjau ir pasnausti, ir apie 23val patikrinus kaklelį, jis jau buvo 9cm atsidaręs. Tada dar vienas 1cm. Ir turėjom laukti stangų. O jų nesulaukėm, tai bandėm patys tą inicijuoti. Į pabaigą baigėsi epidiūro veikimas, o su juo ir sąrėmiai ėmė dinginėti. Jėgų stumti jau beveik neturėjau. Tai tik vis gyrė, kad šaunuolė, ilgai sulaikau kvėpavimą stumiant. Kol paėmė panika ir supratau, kad neišgimdysiu. Personalas irgi gerą pusdienį tarpusavy šnekėjosi, kad turbūt teks baigti operacija. Ir kągi, įdėjusi be proto daug pastangų, noro, klaisydama viso personalo paliepimų, šiaip ne taip išstūmiau tobuliausią pasauly galvutę, skausmingai padūsavau kaip šuo ir... 2018.11.18 03:55 Į pasaulį atėjo mūsų LAIMĖ - MATAS, dar atsinešdamas su savimi paslėptus kelis lašelius vandenų. Truputį plyšau, truputį siuvo, bet tokia laimė atperka viską, net ir vaikščiojimą kaip "paralyžiuotam žiogui" po gimdymo. 
Per juokus spėliojom akušerė, naujai iškeptas tėvelis ir aš - koks bus svoris. Spėjau, kad 3090g, ir jis būtent tiek ir sveria. Ir yra 52cm ūgio. Labai noriai gimdykloje čiunkė krūtį, ilgai, stipriai. Deja, šiandien niekaip neima krūties. Bet tai tik pradžia. Aš jaučiuosi labai silpnai, bet turėdama jį šalia - tikrai atsistatysiu. Ačiū visoms už palaikymą, tikėjimą ir rūpestį. Labai didžiuojuosi visomis mamytėmis, kurios jau praėjo šį tikrai labai sunkų gimdymo etapą. Ir labai palaikau tas, kurios to dar laukia. Taip, tai labai sunku, bet neįkainojama! Patikėkit. Ypač, kai tėvelis šalia atsistojęs braukia ašaras. Nerealu! 🥰😍😘
TV
