Turbūt kiekviena pora turi spręsti kaip geriau su tais planavimais 🙂 aš pvz.nenorėjau pametinukų, nes tikrai sunku, ypač kai vyras daug dirba, o ir daugiau nėra kas padeda iš artimųjų. Bet ir prisikalbėjau matyt, nes kas 5 metus vaikai gimė 🙈 Po pirmo vaiko ilgai atsigauti negalėjau, nes ji turėjo sveikatos problemų ir siaubingą nevalgumą. Po kokių 3 metų pradėjau galvoti apie antrą vaiką, atsigavau grįžusi į darbą, į žmones išėjau ir su tuo vaiku buvo paprasčiau, kai darželį lanko ir šiaip fainas amžius 🙂 gavosi, kad gimė po 5 metų antra mergytė. Vyresnioji labai laukė, labai mylėjo ir net padėjo daug man su mažyle. Pavydo ir kitų scenų nebuvo daug, nes ji penkis metus to mūsų dėmesio jau sočiai gavusi buvo, o ir stengėmės dalinti abiem tiek mamą, tiek tėtį. Nebuvo lengva, bet mano draugės tuo metu su pametinukais vargo labiau nei aš, todėl nesigailėjau nei kiek, kad laukiau tiek metų, o ir metų man buvo tik 30, kai gimė antroji tai nespaudė amžius per daug manęs.
Su trečiu vėlgi įdomiai gavosi 🙂 vyras sūnaus beprotiškai norėjo, sesės irgi to brolio vis prašė, todėl pagalvodavom apie dar vieną. Antrajai buvo trys metukai tuo metu, sakiau gal jau mažesnis skirtumas būtų tarp vaikų, bandom 🙂 bet vyras patyrė stuburo traumą, ilga reabilitacija buvo man sunku buvo visoje buityje ir kuriam laikui atidėjom tuos planavimus. Po nepilnų metų aš ant laiptų kritau ir susilaužiau uodegikaulį, po lūžio mažiausiai pusę metų nepatarė gydytojai pastoti. O aš pastojau po 5 mėn.nuo traumos. Nėštumas nebuvo sunkus, bet darė cezarį dėl uodegikaulio lūžio. Ir štai tarp antro ir trečio vaikų gavos vėl tie 5 metai 🙂 neplanavus, bet likimas taip sudėliojo 🙂 ir tas trečias tai kaip vyšnia ant torto mūsų šeimoje 🙂 sesės myli beprotiškai, padeda, užsiima, žaidžia kartu ir jokio pavydo, nes abi supranta, kad jis dar mažas ir daugiau atima to tėvų dėmesio. Sunkiau man, kai turiu drąskytis ir visiems dėmesį dalinti, bet tai laikina, praeis...
Sunkiausia yra ryžtis antram vaikeliui, ypač jei nėštumas ar gimdymas buvo sunkūs. Bet juk nebūtinai su antru taip bus, jei yra noro - pasiduoti likimui ir planuoti 🙂 man tikrai faina, kai ne vienas auga, kažkiek lengviau ir ramiau, nes patirties jau yra. O šitas mano trečias pats auga, nėra taip sunku, bet išvargino jau naktinis žindymas ir bemiegės naktys. Nes nebuvo nakties, kad išmiegotų nenubudęs kokių 5 kartų...Bet kažkada ir tai praeis 🙂 stengiuosi mėgautis tuo mažiuko auginimu, kiekvienu augimo tarpsniu, kad ir kaip sunku būtų kartais, nes jau paskutinis vaikiukas ir daugiau neplanuojame. O auga tie vaikai kaip pašėlę, į vyresnėles žiūrint net laiką norisi sustabdyti 🙂 gerai, kad mažiukas dar džiugins ir bus paguoda senatvėj 😀
Vaikas
