tevudarzelis. parašė:
Gimstamumas Lietuvoje kasmet sparčiai mažėja. Kaip manote, kodėl? Ir kas paskatintų šeimas susilaukti daugiau vaikų? 
Kaip jau ir kiti minėjo:
1. VPA lubos. Aš tegavau vos 1/4 savo atlyginimo. Taip, santaupų turėjau ir turiu, bet jau tuo metu kol esi VPA visiškai pasikeičia tavo finansiniai siekiai - nebegali investuoti, nesijauti finansiškai saugus, nes infliacija per tą laikotarpį buvo +20%, kai tavo išmoka tik mažėjo, o nedidėjo. Jeigu vienas vaikas, tai aš sutinku, kad normalu ir gali neverkšlenti per daug. Daugiau vaikų - na tai jau realiai paaukoji viską - savo karjerą, finansinę gerovę ir t.t.
2. Lopšelių trūkumas. Norėjau grįžti į darbą, tai išvedėme vaiką nuo metukų į privatų darželį, kad lengvesnė adaptacija, kurios metu dar porą mėnesių vaiką pasiimdavau po pusdienio, o per tą laiką prisiminiau savo profesiją (IT) + darbo pokalbiai. Valstybinį (Vilnius) gavome, kai vaikui 2 metai suėjo ir tai "netyčia" (mat panaikino rusų kalbos 2 grupes staiga ir iš jų padarė lietuviškas)
3. Darbo rinka IT srityje smarkiai pasikeitė, kol buvau VPA dėl AI ir kitų tendencijų. Smarkiai išaugo reikalavimai į tą pačią vietą, sumažėjo darbo vietų, mažai kas darbą iš namų besiūlo (90% hybrid). Prieš tai dirbau su individualia veikla, kontraktai baigėsi su pirmagimės gimimu. Tai beieškant naujo darbo sužinojau, kad laukiuosi antro (savotiškas netyčiukas, nes dar maitinau krūtimi pirmagimę, nebuvo grįžęs ciklas. Bet mes sąmoningai ir nesisaugojom, nes tikėjomės per ateinančius bent kelis metus vėl lauktis), tai darbo taip ir nebegavau. O aš labai sąžiningas žmogus - neketinu slėpti nuo darbdavio savo situacijos vien tam, kad mane įdarbintų tiems keliems mėnesiams, susigadinti reputaciją ir užsidaryti bet kokius "tiltus" su esamomis įmonėmis. Tai teko registruotis darbo biržoje iki kol vėl išėjau į gimdymo atostogas. Na bet turiu padėkoti likimui, kad dar spėjau į traukinį dėl gimdymo išmokų, antras vaikas iki kol pirmam suėjo 2 metai, tai dar gavau, kitaip būčiau jau nebegavusi. Tai šiuo metu esu iškritusi smarkiai iš rinkos ir dar smarkiau iškrisiu per ateinančius 1,5 metų kol būsiu su antru vaiku. Su kiekviena diena mano viltis grįžti ir dirbti prie IT miršta vis labiau. Svarstau apie specialybės keitimą, nes nuo 0 vis vien viską reikės pradėti ir nuo mažiausio atlyginimo, nors patirties šioje srityje turiu jau virš 10 metų. Realiai su vaikais palaidojau ir savo karjerą.
4. Vyras norėtų ir 3, ir 4 vaiko (na dėl šito tai spangsta apie įsivaikinimą). Bet neįsivertina jis to, kad reiktų įsigyti jau ir dabar mums namą (nes dar didelis jo šuo namie). Automobilis jau nebe standartinis, o jo kaina taip pat nestandartinė. Taip pat jo norai dideli - vesti vaikus į privačias mokyklas, bet iš ko jis už jas mokės neaišku, nes vis dar sapnuoja, kad aš uždirbsiu tiek kiek iki pirmojo vaiko (aš už jį 3 kartus daugiau uždirbau, o jis irgi gauna didesnį nei vidutinį atlyginimą). Na ir man jau būtų netoli 40 su 3 vaiku (jeigu dar taip lengvai pavyktų pastoti, kaip iki šiol).
5. Vaikų negali palikti vienų iki kiek, 12 metų? Tai turi jiems surasti būrelius, vežioti darbo ir laisvų metu. Tai jeigu vienas, bet 2 ar daugiau, tai kaip reikia apsisukti net esant dviese? Tas dar labai brangiai kainuoja.
6. Darbingo amžiaus seneliai vieni, kiti - atsisako padėti, nes jiems per sunku net valandą pabūti. Pagalbos realiai 0 iš senelių ar giminaičių. Dar jie visi gyvena kituose miestuose ir nori, kad jais kas rūpintųsi (ką ir darome), o ne atvirkščiai.
7. Sunkiai išgyvensi vien tik iš vyro atlyginimo. Tarkim turi 3 vaikus. Tai kiek metų tu nedirbsi? Kas norės tokios darbuotojos? Ir nebūtinai spėsi įšokti į Sodros terminus dėl išmokų, gali likti be jų dėl tarpo tarp vaikų. O dirbti ten kur esi nepageidaujamas ir jausti pastovų bevaikių kolegų pyktį, kai tavo vaikas ir vėl serga, arba pats, nes užsikrėtei, arba tau reikalingas mamadienis/tėvadienis, arba atostogos, nes tavo vaikams atostogos, tikrai ne kiekvienas gali ištverti. Arba apskirtai “apsimeta”, kad dirba iš namų, bet iš padarytų darbų matai, kad realiai niekas nepadaryta.
8. Kol suradau partnerį, kuris apskritai norėtų šeimos ir vaikų užtruko, nes vyrai tikriausiai, kaip ir aš ar net vėliau negu 30+ užsimano. Tai teko būti santykiuose ir vėliau skirtis, nes šis klausimas nesutapo. Naujo partnerio paieška užtrunka nemažai laiko, dar pasižiūrėti ar sugyvensit bent vieni bendrų metų…
Visumoje gyvename kol kas gerai. Man sunkiausia tikriausiai susitaikyti dėl praprastos karjeros, nes į ją buvo daug įdėta (mokslai, laikas, viršvalandžiai, reputacijos formavimas...). Buvau darboholikė, todėl psichologiškai labai sunku būti be darbo.
Taip pat jaučiu labai aukštus visuomenės iškeltus lūkesčius - vaikui negalima to ir ano, auginti pagal Montessori, jokio cukraus, vien naminis super mamos maistas, vaikai tarpusavyje visada lygiuojami - sėdėti ant puodo nuo tokio amžiaus, vaikščioti nuo kitokio, nuo tokio jau mokėti skaityti ir rašyti, dar ir hobius turėti, kelias šalis jau būti aplankęs dar kūdikystėje, nes jeigu atsilieki nuo "standarto", tai jau žiūrėk komentarai netiesiogiai, kad traumuoji kažkaip vaiką, jautiesi netikusi mama, nes negebi suteikti vaikui visko ko jam "reikia". Jeigu vaikas isterikuoja, tai tau dar ir vaikų teises iškvies, nes galvos, kad skriaudi. Apskritai turi būti super moteris - graži, sėkminga, išsilavinusi, miela, mylinti, rūpestinga, super virėja, super namų šeimininkė, super med sesuo, super auklė ir mokytoja, ChatGPT pakaitalas, visada energinga ir geros nuotaikos, nesirgti, nesiskųsti, niekada nepykti, nerėkti, tvardytis, gal geriau iš vis neturėti neigiamų emocijų, turėti didelį socialinį ratą (populiari), dar sportiška, užsiimti menais ir kitais hobiais, nepamirškim, kad knygų skaitymas - tai nėra hobis, o tas pats, kas dantų valymas... na tai bent jau lūkesčiai keliami man mano šeimos, mano vyro, mano draugų, socialinių tinklų ir žiniasklaidos - galbūt ne visi vienodi, bet vieni daugiau vienus, kiti kitus pabrėžia. Tai tiesiog pavargsti vien būti moterimi, kam dar užsikrauti atsakomybę ir naštą motinos vaidmens? Aš iki 30 metų vaikų nenorėjau, bet paskiau jau įsijungė motiniški instinktai, tiksliau baimė, kad jeigu jų neturėsiu - ateityje gailėsiuosi.
TV
