Sveikos, mamytės, na pagaliau ir aš galiu pasidalinti sava patirtimi... irgi girdėjau ir skaičiau įvairiausių būdų, kaip nustoti maitinti, bet labiausiai patiko frazė, jei pats neatsisako - laukti, kol bus įmanoma susitarti...
taigi, jau nuo metų ir penkių mėnesių šįdėjus visas pastangas ir garantavus absoliutų užimtumą bei 120 proc. skirus vaikui dėmesio, likome tik prie dienos miego nakties maitinimų. gruodžio viduryje išseko kantrybė, kai prieš pietų miegą ji pusantros valandos žaidė su krūtimi, kandžiojo, išdykavo ir niekaip neužmigo, tai pasakiau gana. tad nuo gruodžio vidurio liko tik naktinis maitinimas. daug pastangų kainavo dieną - nešiojau, sūpavau. ašarų būta daug, bet ištvėriau. o va prieš pusantros savaitės atsisėdau ir sakau - dukryte, tu jau didelė, tėveliai irgi dideli, pusbroliai dideli ir niekas nežinda jau krutų, laikas ir tau atsisakyti.. paaiškinau, kad ryšys nedings, visada priglaudžiu, kol kas iki šiol migdau nešiodama, jai svarbu, kad jautų mano širdies plakimą, bet pačios nuostabai man buvo skaudžiau ir sunkiau pasakyti žindymui ate, nei mano vaikui. pirmą naktį kėlėsi tris kartus prašė "papo", bet nedavus, kartą panešiojau, kitus du savaime užmigo... db keliasi vos vieną kartą (anksčiau visad tris keldavosi) ir viskas susitvarkė.
dėl to išvažiavimo svarsčiau ir aš galimybę, bet kažkaip pagalvojau, kad vaikui ir taip stresas, kad nėra krūties, o jei dar ir mamos nebus? pagailo savo pupos, tad džiaugiuosi savo sprendimu neišvažiuoti ir traumų mažiau liko.... svarsčiau, jei naktys bus nepakeliamos, tada važiuočiau pas savo mamą, kad ji padėtų naktimis nešioti, sūpuoti, leistų MAN PAILSĖT, BET, LAIMEI, TO NEPRIREIKĖ... Sėkmės ir jums visoms bebandančioms ;)