2017.03.14 14:55 (prieš 9 m.)
O aš noriu pasidžiaugti
tikiuosi nesupyksite, kad ne į temą
Pirmojo vaiko išvis nežindžiau, nusitraukinėjau tris mėnesius, trečiąjį vis mažėjo, mažėjo, mažėjo, kol visai dingo.
Ir dabar puikiai žinau, kad per nemokėjimą, nežinojimą ir stresą.
O kai gimė dukra,sakiau nestresuosiu, duosiu ramia galva žįsti ( nes nusitraukinėjimo jau su pirmuoju atsikandau) o jei nežįs, jei nebus pieno, tai ir nestresuosiu. O maitinti planavau pusė metų maksimum.
Bet kai nėra streso ir yra bent šiek tiek žinių, taiviskas kitaip
buteliuko mano mergina nemačius ( buvo akimirka, kai sudvejojus ar privalgo, kišau mišinuką, bet negėrė
) puikiai žindau jau pusė metų ir pienas niekur nedingsta
Tikrai įsitikinau, kad pienas visų pirma gaminasi „galvoje”. Ir žindymo nutraukti nė nežadu. Jei seniau pusė metų atrodė labai ilgai, tai dabar atrodo dar visai maža
ir dar galvoju žindyti iki metų bent.
Jei būčiau buvus su dabartiniu žinojimu ir nusiteikimu tada, kai gimė sūnus, būčiau sėkmingai žindžius ir sūnų,esu įsitikinus.