Ernestulis parašė:
Sveikos prisijungisu ir aš prie Jūsų tėtis pabėgo ..... Šiaip tikrąją ta žodžio prasme, parėjau ir neradau jo daiktųTai labai sunku psichologiškai ir N visko.. …
Labas.
Ernestulis parašė:
Sveikos prisijungisu ir aš prie Jūsų tėtis pabėgo ..... Šiaip tikrąją ta žodžio prasme, parėjau ir neradau jo daiktųTai labai sunku psichologiškai ir N visko.. …
Labas.
erika-26 parašė:
Is pradziu i advokata
ta zinau kad i advokata bet kazkokiu reik dokumentu susitvarkyt nemokama lygum :)n nepamenu kaip buvo pries 6m
Pasiskaičiau kai kurias jūsų istorijas ir noriu pasidalinti savąja. Širdis plyšta, nes turiu tik 7 mėnesių dukrytę, o jau nebegaliu išbūti su jos tėčiu. Jis kaip ir nėra blogas, dirba, nerūko, labai retai išgeria. Bet realiai mes kartu tik todėl, kad pastojau. Iki dukrytės pažinojom vienas kitą 2 - 3 mėnesius, atrodė viskas gerai, graži pradžia. O tada sužinojau, kad 3 savaitės kaip nėščia, pradėjom kartu gyventi ir prasidėjo. Visą laiką mane pykino, grįždavau iš darbo pervargus, tada pykčiai su juo, ašaros iki paryčių. Maniau gal taip į viską reaguoju, nes hormonai valdo. Pasigimdžiau ir vis ašaros upeliais bėga. Atrodo kaip ir nėra ko pyktis, bet jaučiuosi kaip vergas, kuris turi šeimininko poreikius patenkinti. Kada mane pabučiavo išvis neatsimenu. Tiesiog jaučiu, kad nesugebam bendrauti, nėra šilumos, nors ir abu sakom, kad jausmai yra. O ką jis daro blogai? Vienas iš pavyzdžių, po gimdymo paliko mus vienus su dukryte, sakau paprašyk, kad atvežtų lopšiuką, pasakė, kad palaukiam kol ateis sesutė. Tai nuo 4 ryto laikiau dukrytę ant rankų iki 8 ryto kol atėjo sesutė, o jis miegojo ant fotelio. Tiesiog visada jis mane palieka vieną, kai man reikia paramos. Buityje nepadeda, praktiškai 24 val per parą tik aš ir būnu su dukryte. O kai būna jis tai įvardina darbu, sako aš dirbau ir dabar vėl turiu dirbti. Žinau, kad dar gyvensim kartu, kol negaliu dirbti aš. Bet nebežinau kaip suvaldyti savo emocijas. Jau tiek daug kartų norėjau palikti jį, bet neturiu kur išeiti. Jaučiuosi kaip rate iš kurio negaliu išeiti.
Aš visada svajojau apie darnią šeimą, tai atrodo iki pat dabar visaip stengiausi šeimą sulipdyti, bet vienas žmogus nieko negali. O dabar noriu būti ir pati laiminga. Bet tėtis tikrai myli labai dukrytę, jam ji visas jo gyvenimas. Žinau viena, kad jis lengvai dukros nepaleis, mielai mane tik išleistų iš savo gyvenimo. Jau daug kartų sakiau, kad skiriamės, bet po savaitės nusileisdavau. Dabar galutinai nusprendžiau, nes vistiek mes gyvenam kaip pažįstami, miegam atskirai. Tik tiek kad jaučiuosi nuo pat nėštumo vieniša. Realiai tik dukrytė ir palaiko gyvenimo džiaugsmą.
agurkiukas parašė:
Brigita, skaiciau ir galvojau, kad cia apie manetik skirtumas tas, kad as saviski ketvirta nestumo menesi is namu išvariau. Neilgai tepagyvenom, bet kazkaip pas…
o taviski neisizeide kad tobula vyra is namu isvijai??
Sveikos, mamos! Jungiuosi prie vienisu mamu - ponulis, nors is pradziu suoke, kaip jam reikia seimos ir kaip nori leliaus, suzinojes apie teigiama NT rezultata is pradziu pradejo keistai elgtis, tada pareiske, kad as isterike ir pabaisa ir pasisalino. Sake, kad apie nestuma galiu sakyti kam noriu (turiu omeny jo gimines ir draugus), jis tik paneigs, kad vaikas jo ir as tiktai apsijuoksiu. Ka gi, smagu
gerai, kad nuo kaliauses esu finansiskai nepriklausoma, priemiau sprendima vaika uzauginti viena ir pries ponuli keliais nesliauzioti. Nenori - nereikia. Nores - nebus.
14 testuotojų vertinimai
105 testuotojų vertinimai
4 testuotojų vertinimai