Sveikos, nezinau ar cia rasau, bet nezinau kur ir rasyti.. noriu pasiguosti..nieko baisaus neivyko nu bet tiesiog.. su vyru esam septynis metus kartu, siuo metu laukiuosi pirmagimio, labai laukto ilgai.. zodziu siandien atsikeliau ryte kartu su vyru pries isvykstant jam I darba, papliurpem, pajuokavom, pasijuokem, jis mane pakuteno dar, as jam ir sakau "nu tu ir linksmuolis, su tavim niekad nebus nuobodu"..o jis I mane taip nuosirdziai paziurejo ir net negalvodamas (akivaizdziai) atsove: "o vat su tavim uztai tai nuobodu" ir ne cia ne sarkastiskai, jis sakyciau taip liudnai, su tookia liudna sypsena.. na tiesiog regis mano zmogui issprudo tiesa dar uzsimiegojusiam 
zodziu as puoliau I asaras, jis mane ramint, nepykau tikrai, net jam pasakiau ir patikinau kad tikrai nepykstu, bet nieko daugiau ir neaiskinau, I darba islydejau dar su asarom akyse.. per tiek metu tikrai yra buve visokiu pykciu, bet is esmes santykiai geri, jis geras vyras.. bet dabar net ne pyktis, as ant jo nei kiek nepykstu, nei kiek, sako uz tiesa nepykstama.. tiesiog taip iskaudino, net ne tai kad isizeidziau, o tiesiog jauciuos suzeista.. zinau kad cia gyvenimiska smulkmena, bet baisiausia ir skaudziausia kad cia ir yra tiesos.. pastaruoju metu nedirbu, nes netekau darbo, draugiu pas mane lb mazai, nes persikelus I uzsieni gyventi man cia ju kazkaip ir neatsirado kolkas, bet man ju ir nereikia, kitaip tariant pati neieskau, pasidariau tokia namiseda, buvo suemus depresija kai negalejau pastoti o dar ir darbo netekau, pastojus atsigavau, daug dziaugsmo buvo, bet sveikata suslubavo, nestukiniai negalavimai neleido pora menesiu kilti is lovos.. taip kad as tikrai esu dabar nuobodyla, nu baisu, as pati zinau, bet galvojau va su laiku susitvarkys..bet kai jis sitaip pasake.. nu man baisu suprasti kad as nebeidomi savo vyrui..tikriausiai cia jau kaip ir pirmas zingsnis I santykiu prastejima, as taip manau, nes nu kas bendrauja su nuobodziu zmogum, as ir pati pastebejau kad pastaruoju metu jis man pasakydavo vis na uzsiimk kazkuo, veik bent kazka, nebuk naminukas.. ir dar pastebejau kad iseina geriau vienas pasivaiksciot nei su manim kartu, paskambina geriau draugam papliurpt, arba I zvejyba mieliau vienas isvis isvaziuoja kai anksciau temdavosi mane noriu nenoriu.. ajaj.. as tikrai nebetapati mergina kuria jis isimylejo, tada buvau studente ir dar dirbau, draugu buvo milijonas, keliones, pramogos, vos rasdavau laiko jam, jis bijodavo kad su mano gyvenimo tempu nepatems.. o dabar as vis namie ir namie.. nemanau kad butent del to jis eis ieskotis kitos (jei dar neturi) veju tas mintis salin, turiu juo pasitiket..bet vat kad nutolti gali, ir siaip kad tiesiog esu jam nuobodi tokia kokia esu.. nezinau kaip taip atsitiko, isvaziavimas gyventi I uzsieny tai lb itakojo, mano gyvenimo buda, cia tapau gryna namu moterimi zmona seimininke, norejau tokia buti, bet kol buvo darbas dar nebuvo taip.. as nepasikeisiu taip lengvai..netapsiu vel tik hop ir rupesciu neturinti nieko neplanuojanti dvidesimtmete, o ir amzinai tokia nebusiu ir nenoriu buti, man patinka mano pasirinkimas buti seimininke, o veiklos maniau susirasiu su laiku ir darba taippat, bet dabar ateina I pasauli vaikelis, ir as juk dar maziau galesiu, tapsiu dar nuobodesne, bent pirmus metus 
juk to neisvengsi.. uoj kaip man skauda sirdi, as jam dabar idomense niekaip netapsiu.. plius cia gal net labiau ne del mano veiklos o del paziuru ir humoro jausmo, pomegiu.. nu zodziu esu nuobodi savo vyrui.. niekaip sitos bedos neisspresiu, jis gris is darbo, gal net geliu parves ir baltai nekaltai meluos kad as jam idomiausias zmogus pasauly, bet as jau zinau kad tai netiesa tai akivaizdu, sakykit kaip susitaikyt su skausmu ir sirdgela???
Vaikas
Tik tiek kad jam dabar tenka ir gyvent su tevais... Manau dar labiau apsunkina jusu situacija...
siektiek ir gaunasi ,kad as per diena pavargusi suirzusi,jis irgi is dabro grysta pavarges,o man dar demesio norisi 
