Jarmina parašė:
Sveikos, noriu ir aš apie savo anytą pasipasakot. Gyvenom Lietuvoj su vyru Kaune, ji už 100 kilometrų, susitikdavom retai. Pykčių nebūdavo. Tada galvojau, kad nesąmonė, jog anyta - velnio pramanyta!Vėliau ji išvažiavo į užsienį. Prieš pusantrų metų atvykom ir mes į Angliją. Iš pradžių kol atsitosim ant kojų apsigyvenom su ja tame pačiame name. Prasidėjo kontrolė, aš ne taip valgyt darau, aš ne taip vaiką rengiu ir t.t. Vėliau sužinojo, kad laukiuosi, ko tik negirdėjau iš jos, net pasiūlymą darytis abortą, nes vyras vienas dirba, o aš kaip poniutė namie sėdžiu. Nors nesvarbu, kad mergaitę reikėjo vest į darželį, kuriame ji būdavo tik 2,5 val. O kur paskui ją dėt, jei visi dirba? Man net taip susakė, kad reiškias mano vyras jai pasakė, kad jis man siūlė darytis abortą, nors tikrai žinojau, kad jis taip nepasakytų niekada. Ir taip iš tiesų buvo - jis net išsižiojo iš nuostabos, kai jam tai pasakiau. Dar ji apskelbė, kad vaikas - ne vyro. Didžiausias piktumas, kad dabar labai jau myli šitą anūkėlį, nes jis panašus į tėtuką. Man pikta, kai ji jį bučiuoja, myluoja, taip ir norisi priėjus trinktelt, kad atsipeikėtų ir atsimintų savo žodžius, kuriuos pasakė seniai. Mirsiu - nepamiršiu to niekada.
Džiaugiuosi, kad jau pusmetis, kaip mes gyvenam atskirai nuo jos, nuo visų, gyvenam vieni. Ateina į svečius, bet jau žino, kad man tegul nesiskundžia, nes atjautos iš manęs negaus.
as vietoj tave priminciau kaskart kaip ateina ka ji anksciau sake.



svarbu kad judu su vyru gerai sutariat ir palaiko ne mamyte o savo seima.





