2023.04.11 08:24 (prieš 3 m.)
Kiek supratau iš situacijos tai netenkina toks bendravimas tik autorės. Ir manau tai normalu kai norisi palaikyt santykį su anyta, norisi pakalbėt įvairiom temom ir apie save biski papasakot. Bet jei visas pasaulis sukasi aplink anūką, tai tiesiog nesigauna. Mes kai susitinkam su anyta, tai vaikai natūraliai užgrobia visą jos dėmesį 😄 man kadangi patinka bendravimas su anyta mes kartais paplepam telefonu ir tada jaučiuosi, kad kompensuojasi tas bendravimo konkrečiai su ja trūkumas ir jau ramiau reaguoju kai vaikai ūžia ir nėra kaip susikalbėti. Tad gal ir jums tiktų toks bendravimo kompensavimas. Skambučio metu vargu ar ji dar paskambins kažkam kitam, greičiausiai pokalbio laikas bus skirtas tik jums. Svarbu skambinti kai žinot, kad ji svečių neturi 😄
Šiaip tiesą sakė viena narė, kad su anūkų gausejimu tas dėmesys nebūna toks aktyvus vienam mažyliui, o pasiskirsto tarp visų anukeliu 😊 is ties malonu kai seneliai skiria laiko anūkams ir pamaitina, perima ta rolę iš tėvų trumpam. Vaikučius sunku auginti, pastovi rutina ir aš manau, kad ta pagalba suteikia ta atoslūgį nuo rutinos tėveliams, kad bent kiek sveika protą išlaikyt 😄 nėra lengva keltis n kartu per naktį, kai mažylis verkia.. 🤷♀️ kai nuspręsite gausinti šeima ir patys tokia pagalba turėsite, o tą labai gera žinoti, net jei ir nenorėsite tos pagalbos ir ją nesinaudosite ta galimybe visada bus 😊
kai gimė pirmas mažylis galvojau net į darželį nevesti, jis buvo visas mano 😂 tad pati norėjau jį ugdyti viskame, bet realybėj jau po pirmojo gimtadienio atėjo mintys, kad sunku, kad norisi ir sau su vyru laiką skirti, kad ir pačiam vaikui reikia kitų vaikų. Gal dar prisidėjo, kad antrasis buvo pakeliui 😊 mes deja tos pagalbos neturėjom tokios ir dabar neturim, tad paliekam pas anyta mažylius tik kartą į pusmetį, kad į kiną nueiti ir biski atsipalaiduoti nuo rutinos 😄 bet ir tai su anytos sąlyga, kad vyresnelis tuo metu bus darželyje. 😄
Tas posakis "kai turėsi pati vaikų - suprasi", brutalus ir senamadiškas, tačiau aš pati save prisimenu kaip keitėsi mano mąstymas. Turėjau visa sąrašą kaip aš auginsiu vaikus ir kaip tikrai nedarysiu ir pan. Tačiau atėjus realybėj dauguma tų punktų tapo nelogiški, labai pasikeitė mano požiūris į juos. Kaip pvz, toks menkniekis kaip labai nemėgau pėdkelnių vaikams, galvojau nedesiu niekad. Kodėl nemėgau, nežinau 😂 bet kai vaikai paaugo, vien tik pėdkelnės namų aprangoj 😂 nes ir kojom šilta ir užpakalis ne plikas 😄 tad mąstymas keičiasi kai patys kažką patiriam. Tik supranatama matyt visi turim ta traumą is vaikystės kai pastoviai atrodė tik ta ir girdėjome. Paaugsi - suprasi. Net ir dabar tai prisiminus biski kraujas verda 😅 lyg priverčia jaustis maža, nieko nesuprantačia, nežinančia 😕
