Be motinystės instinkto?

«1 20 30 3537 40 80 119 Kitas »

2016.08.03 22:50 (prieš 10 m.)

Mane taip pat operavo, extra cezaris, bet kai jau girdejau vaika, nulis emociju buvo, galvoj vienintele mintis - dabar prasides tikrasis kosmaras.
Vaikui tuoj 3 savaites, kazkokio stipraus prisirisimo dar neatsirado, savininkiskumo jausmo irgi, tik atsakomybe padidinta jauciu, nes suprantu logiskai, kad ir kaip nenoreciau ir kad ir kaip man tai nepatiktu, tas mazas padaras dabar priklausomas nuo manes, privalau maitint, priziuret ir t.t.
Siaip smagu, kad kitos merginos ir moterys isdriso pasisakyti, kad jokios stebuklingos euforijos nepajuto, nes visuose forumuose vuen tik apie ta kosmini jausma ir kalba visos, tai naturalu, kad ir pati pradedi laukt ir tiketis, kad butent ta akimirka kai tik islenda vaikas, viskas nusvistu ir kardinaliai pasikeistu tavo jausmai, o kai taip nenutinka, supranti ir pagalvoji, kad tai nieko gero nezada...
Bet dabar turesiu kita vilti, kad praejus daugiau laiko, gal atsiras ir ta meile, ir tas prisirisimas.

5
2016.08.03 23:19 (prieš 10 m.)

tiesiog_ parašė:
Mane taip pat operavo, extra cezaris, bet kai jau girdejau vaika, nulis emociju buvo, galvoj vienintele mintis - dabar prasides tikrasis kosmaras.

Kokie pazistami isgyvenimai. Kai operacijos metu isgirdau dukra klykiant, pajutau palengvejima, kad viskas pagaliau baigesi, kad vaikas gime ir, kad kvepuoja. Tuo paciu issigandau jos skardaus balso (iki tol teko girdeti kniurziancius kudikius, kurie verkia, lyg is po zemiu), kai dukra akimirkai atnese suvyniota, as jos issigandau, pirma mintis buvo "tik nepalikit manes su ja", o ji tiesiog paziurejo i mane ir vel pradejo rekti (matyt jau tada suprato, kad gavo blogiausia mama pasaulyje :D). Veliau dar gera pusmeti tyliai nirsau ant dukros tevo, kad nuejes pasmalsauti i kudikiu skyriu parveze dukra i palata (as norejau miego, norejau tos paskutines ramiai ismiegotos nakties, nes iki dukros gimimo dvi paras buvau nemiegojusi del streso, pakankinta ala naturalaus gimdymo ir pan.). Bijojau to vaiko, pirmasias savaites vengdavau likti su ja viena, apie kokia euforija ir meile galima kalbeti, kai drebi, kad tik nepradetu rekti, nes neismanai, kaip nuraminti, o kur dar miego stoka, nes dukra visiska nemiegale, neleisdavo numigt nei poros valandu. Savo vaika pabuciuoti isdrisau gal po pusmecio. Ir nepaisant to, kad musu bendra pradzia buvo tokia nevykusi, as dziaugiuosi ja turedama. Tiesa ta, kad nekenciu buities darbu ir mamos pareigu, susierzinu del neisplaunamu demiu, ismetytu daiktu, istepto baldo, tingiu zaisti su ja, nemoku tu "teisingu" mamisku triuku, kad vaikas ismoktu nepriekaistingo elgesio, lavintu savo gebejimus ir pan., ir tikrai niekada nei uz ka nebekartociau tokio gyvenimo etapo (nerandu bendros kalbos su kudikiais, bet tikiuosi ta kalba rasti su dukra, kai ji dar ugtels).

6
2016.08.03 23:45 (prieš 10 m.)

nicelife parašė:
Kokie pazistami isgyvenimai. Kai operacijos metu isgirdau dukra klykiant, pajutau palengvejima, kad viskas pagaliau baigesi, kad vaikas gime ir, kad kvepuoja. Tuo p…

Jus turbut daug kas pasmerktu ar pasibaisetu, bet labai nuosirdziai sakau, gerbiu zmones, kurie nebijo pasakyti tiesos ir aprasyti savo realybes ir tikruju jausmu/minciu.
Tu visu mamisku triuku ar kazko pan lygiai taip pat ir as nemanau, kad mokesiu. As net to zodzio "mama" purtausi, pacio to statuso... Bet turesiu susitaikyt, nes to fakto jau niekaip nebepakeisiu.
O siaip didelis aciu jums, kad pasidalinot savo mintim. Tai yra tikrai drasu, ypac kai taip skiriesi nuo kitu ir "iskrenti" is visu normu.

3
2016.08.04 06:47 (prieš 10 m.)

nicelife parašė:
Kokie pazistami isgyvenimai. Kai operacijos metu isgirdau dukra klykiant, pajutau palengvejima, kad viskas pagaliau baigesi, kad vaikas gime ir, kad kvepuoja. Tuo p…

Del to gyvenimo etapo neprisisnekek as prisikarksejau irgi sakiau, kad daugiau jau niekada! bet dabar jau zinau kas laukia,tai taip ramiai priimu.
2016.08.04 08:48 (prieš 10 m.)

tiesiog_ parašė:
Jus turbut daug kas pasmerktu ar pasibaisetu, bet labai nuosirdziai sakau, gerbiu zmones, kurie nebijo pasakyti tiesos ir aprasyti savo realybes ir tikruju jausmu/m…

Dar kai laukiausi, bendraamziu forumuose uz poziuri ir nuomone mane kitos mamos prie kryziaus budavo pasiruosusios prikalti, isreiksdavo gilias uzuojautas mano busimam vaikui netgi iki palinkejimu pagimdyt neigalu, nes va tada tai zinosi. O ka as galiu padaryti, kad mano toks poziuris ir mintys, nedegu motinystes dziaugsmais ir tiek, gaila kazkiek, kad tas galutinis isitikinimas, jog nesu sutverta buti mama, atejo tik kartu su vaiku.

KaipSekansi - nelabai imanoma mano atveju panasi situacija, vyro seimoje nebeliko (neatlaikem abu isbandymo vaiku), o naujo ieskot nenoriu ir neketinu, tuo labiau, gimdyt dar viena vaika.

2
2016.08.04 09:36 (prieš 10 m.)

nicelife parašė:
Dar kai laukiausi, bendraamziu forumuose uz poziuri ir nuomone mane kitos mamos prie kryziaus budavo pasiruosusios prikalti, isreiksdavo gilias uzuojautas mano busi…

na, tada žinoma gal per daug nežinodama situacijos leptelėjau.

O dėl kalimo prie kryžiaus, tai žinokit aš net nesistebiu, mane tos būsimos mamos, kurios net nesupranta kaip ta vaiką realiai auklės, nes knygose rašo visai kitaip, tai už tai, kad parašiau, kad vaikui esu kelis kartus per užpakali užvozus (ir tai buvo anaiptol ne kūdikystėj, nes vieną kartą gavo 5 metų, kai bandė pinigus vogt iš draugo spintelės darželyje, o kitą kartą 7 metų, už kito žmogaus negerbimą, t.y. mokytojos įžeidimą) Tai tose diskusijose mane taip į šuns dienas išdėjo, viena net pasakė, kad iš tokių kaip aš reikia vaikus atimti. realiai tokios teoretikės net nesupranta, kad tuo atėmimu, iš tikro vaiką baudžią gal net daugiau nei tą mamą.

3
2016.08.04 09:50 (prieš 10 m.)

nicelife, užuojauta turėtų būti reiškiama tų mamų vaikams, kurios kitoms mamos linki neįgalaus vaiko iš kur tiek neapykantos pas jas? Fui kaip bjauru. Nemanau, kad tokie žmonės apskritai pajėgūs užauginti laimingą, gerą žmogų.

Kai laukiausi dukros, labai pykau, kai kas nors pasakydavo, kad nelabai apie motinystę suprantu, nes dar to nepatyriau bet tai buvo šventa tiesa! Atsimenu, nusipirkau knygą apie kūdikio auginimą ir jau čia perskaitysiu ir auginsiu šitaip vaiką (čia ta populiarioji apie dienotvarkę). Tai kai pradėjau skaityt, nieko nesupratau o kai gimė vaikas, tai parodė didelį riebų faką mano visoms dienotvarkėms tiesiog manau, kad vieni vaikai tam pasiduoda, kiti ne. Vienus vaikus auginti lengva, kitus ne. Kai man kokia mama pasako, kad pirmais mėnesiais ji žiūrėdavo valandomis į savo miegantį kūdikį, tai aš sakau: tam reikia, kad kūdikis miegotų!!! maniškė nuo gimimo nemiegojo, nei dieną, nei naktį. Pirmi mėnesiai buvo košmaras. Dabar jau lengviau, dabar paišdykaujam kartu, pasijuokiam tiesiog, ateis ir jums ta meilė, tas prisirišimas prie vaiko, pamatysite ir apskritai, kas pasakė, kad geriausia mama vaikui tai ta, kuri ten utiutiu su juo moka? Man tai geriausios mamos yra tos, kurios užaugina GERĄ ŽMOGŲ, o kokiais metodais ir būdais - čia jau kaip kas moka

7
2016.08.04 10:11 (prieš 10 m.)

nicelife parašė:
Dar kai laukiausi, bendraamziu forumuose uz poziuri ir nuomone mane kitos mamos prie kryziaus budavo pasiruosusios prikalti, isreiksdavo gilias uzuojautas mano busi…

Zemai lenkiu galva pries motetis,kurios nemeluoja.O jusu lupomis kalba mano patirtis.Jauciausi beprotiskai.Ilga laika net neleidau niekam vadinti manes mama,rekiau,jog turiu varda. Tai mazdaug skambedavo taip :" Justuk,eik pas Agne". Kreipinys mama mane erzindavo.Pirmasias savaites uztemimo periodais persekiodavo mintis kad butu geriau,kad to vaiko nebutu. Taip,neisdizadesiu siu zodziu nes tada taip jauciausi. Bet TADA,o ne dabar.Justukui jau trys. Daug laiko man prireike kol jis tapo iki galo mano draugu.Turbut visu dvieju metu. Iki tol vis uzeidavo pykcio priepuoliai del visokiu nieku. Dabar,kai jau pradejo normaliau pamiegoti naktimis,siek tiek valgyti,isleidziu i darzeli,atsitiesiau pati siek tiek.Stresas ir itampa (kad nesusirgtu,kad pavalgytu,kad pamiegotu) eme trauktis i sali nuo manes.Tie pirmieji metai buvo kosmaras i kuri atgal ne uz ka.

Musu visuomeneje yra didele problema su kuriamais stereotipais: jei mergina reklamoje,tai tik jauna,grazi ir laiba,jei alaus reklama tai tik kaifas ziurint krepsini (niekas reklamoje nerodo sunkiu pagyriu) jei mama su kudikiu tai tik besisypsanti ir nepriekaistingai atrodanti mama su ramiai mieganciu ar besisypsanciu vaikeliu. Va visi sitie nuo realybes jurmylemis nutole vaizdai musu pasamoneje formuoja tik grazius lukescius is cia isplaukia ir esamas visuomenes neigimas kad,nu kaip cia gali mama nemyleti savo vaiko. Tada daugelis ima meluoti. Taip.Ir tik reta isdrysta garsiai ivardyti savo jausmus ir busena susilaukus kudikio. Dar per kursus superine psichologe pasake,neissigaskite,jei noresite savo vaika ismesti pro langa.

Visoms,kurios kovoja su savimi nuosirdziai patariu-nespauskite saves ir duokite laiko. Tiek daug,kiek reikes. Patikekit. Susit armys viska ir atrasist jus savo vaikeli. Tikrai. Uzsiauginsit meile jam ir,esu tikra,ne prastesne nei tu mamu,kurios euforijoj nuo pirmos sekundes ( mazuma).O juk gyvenime daznais atvejais meile,augusi is leto buna tvirtesne ir grynesne uz ta degtuku isiplieskusia...Supermamoms ir turincioms polinki pulti ir teisti mandagiai prasau patyleti.

Labai dziaugiuosi atsiradus moteriai,kuri pralauze ledus sia tema ir,kazkaip keista,kad jos neuzkapojo.

Dar karta duokite sau laiko. Galbut net labai daug. Uzauginsit meile kartu su vaikeliu. O dabar tik rupinkites vaikeliui ir tiek. Ir nesukite sau galvos.Ateis akimirka kai eisit sekmadienio ryta kartu kokiu suciu su bandelemis,megausites ir galvosite,kad zmogutis pries jus pats pats paciausias ir kartosite jam desimtimis kartu kaip ji mylite,daznai glostysite galvele,apkabinsite ir visa tai bus iki sielos gelmiu tikra. Tik viso sito teks paluketu.

12
2016.08.04 10:20 (prieš 10 m.)

man labai gaila, kad neatradau šios temos prieš 5 mėn., būtų buvę lengviau bet kažkaip kai laukiausi, net minties neturėjau, kad man bus kitaip viskas nei kaip pagal tą stereotipą "laiminga besišypsanti nepavargusi mama su naujagimiu ant rankų"

4
2016.08.04 11:13 (prieš 10 m.)

KaipSekansi parašė:
na, tada žinoma gal per daug nežinodama situacijos leptelėjau.

Aš nesu supermama, bet vaiko nemušiu. Ir neatrodo man čia pasaulio pabaiga tie jūsų paminėti atvejai.