2016.07.21 09:53 (prieš 9 m.)
na man su kantrybe irgi kartais buna ne pakeliui...kazkaip iki savo vaiko, jokio kontakto su kitais vaikais neesu turejusi (buvau pirma giminej (artimiausioj) kuri susilauke vaiko, draugai irgi dar be vaiku buvo) tai sunkiausia yra susitaikyti su tuo, kad vaikas ne suauges, jis daug ko nesupranta, greitai pamirsta, vis bando savo galimybiu ribas ir t.t., nes kazkaip buvau pratusi, kad susitari - ir sventa, visi viska supranta ir viskas aisku, o su vaiku juk taip nebuna. atrodo kazko ismokai, viena diena moka, o kita jau kelia isterijas, kad nemoka ir t.t. aiskini aiskini ir vis kaip i siena...aisku buna smagu, kai po kazkiek laiko is niekur nieko pradeda daryti tai ko mokei ir kokia savaite nedare, pasimirsta tie nervai, bet buna tikrai labai sunku mokymo etapa pergyventi ir nekelti balso...dabar vat uzejo etapas, kai jeigu kazkas nepatiko - viska trenkia, meta ir neziuri nei kur nei ka...buna sunkiu akimirku kai ji taip daro, sunku susivaldyti, kai pvz paragavo uogas, nepatiko, paeme visa lekste nuo stalo ir ismete per akimirka i siuksline, vat pyrago ir pinigu nebera, o net nespejau paragauti...o ka jau kalbeti, kai per visa virtuve "istyksta" nepatikusios sriubos dubenelis...susitvardyti tikrai buna sunku, o kai dar maniske itin ugningo charakterio, tai ir klausyti nenori kaip reikia daryti, is karto ijungia isterijos rezima ir pakol sakai kaip daryti galima kaip ne - tol rekia net springsta ir nesvarbu ar minute ar 5. o tai nervams tikrai nepadeda. aisku praeis ir sis laikotarpis, kaip ir visi kiti, bet ateis kazkas kitas.
stiprybes visoms