Be motinystės instinkto?

«1 20 30 3436 40 80 119 Kitas »

fenix

30 m. 4 mėn.

2016.08.02 15:15 (prieš 9 m.)

Na, as nepatyrus to padejimo ant krutines, tai nepasakyciau butu taip ar kitaip. Bet padejus ta dramatizuota euforija, asaras ir pan i sona - rimtai norisi tik miego? Ta prasme visiskai nulis reakcijos i katik pagimdyta vaika - net nesmalsu paziureti kaip jis atrodo? Juk tarp "nerupi kad egzistuoja" ir "euforiskai be galo myliu" yra dar didele skale visokiu jausmu - kazkaip as cia matau tarsi vieno krastutinumo nokautavima kitu krastutinumu...

As po abieju gimdymu, kurie buvo ziaurus ir baigesi operacijomis, ziauriai norejau vaikus pamatyt. O jie atimti buvo, tik trumpai parode. Vistik buvau ten su tikslu pagimdyt - rezultatas - kudikis, ir apie meile nekazka cia prikalbesi (ar jausi), kai net nematai to vaiko ir neturi jo salia - bet tai ziauriai kankinausi tas paras, nematydama. Visa savijauta buvo tik blogesne, nes neturiu net maziuko i kuri ziureti salia, mintis pas ji pasideti - lieki viena su savo kanciom, kazkoks isplesytas buvimas. Nestumo pabaigoje ne to visos laukiam (net kai tas nestumas nelauktas ir sutrukdantis gyvenima, ka irgi isgyvenau).

2016.08.02 15:52 (prieš 9 m.)

aš tai labai norėjau pamatyti! Ypač smalsu buvo, į ką panaši pagimdžiau naktį, tai visą naktį nemiegojau, nes žiūrėjau, ar vaikas kvėpuoja bet tos euforijos, kažkokio begalinio džiaugsmo... nu tiesiog nebuvo

4
2016.08.02 16:12 (prieš 9 m.)

fenix parašė:
Na, as nepatyrus to padejimo ant krutines, tai nepasakyciau butu taip ar kitaip. Bet padejus ta dramatizuota euforija, asaras ir pan i sona - rimtai norisi tik mieg…

Po pirmo sunkaus ir ilgo gimdymo, tikrai buvo tik mintis ačiū Dievui viskas baigėsi. Vaikas - rezultatas, darbas atliktas, jokių kitų minčių. Kai antrą gimdai ir jau esi gimusi kaip motina visiems laikams, tai jau kitaip. Žiūrėjom vienas kitam į akis pirmą kartą gyvenime, po ilgo laukimo, ir atrodo, kad jūs visatos centre, o jausmas - palaiminga ramybė. Gimdymas buvo trumpas.

fenix

30 m. 4 mėn.

2016.08.02 16:21 (prieš 9 m.)

Tai galima daryti isvada, kad naujagimiui palankios ligonines principas yra nepalankus (daznai) motinai? Buvo geriau kaip anksciau - kai visa savaite gulejo atskirai, atnesdavo tik pamaitinti? (mamoms) :hmmm:

rasami

Justė 8 m. 4 mėn.

Jonas 10 m. 3 mėn.

2016.08.02 21:51 (prieš 9 m.)

fenix parašė:
Na, as nepatyrus to padejimo ant krutines, tai nepasakyciau butu taip ar kitaip. Bet padejus ta dramatizuota euforija, asaras ir pan i sona - rimtai norisi tik mieg…

As irgi paskaičius susidariau ta pacia nuomone, arba euforija arba visiškai nieko.... keista... man tai tas jausmas kai kudikeli padejo ant krutines buvo tikrai kazkas nepaprasto, ir meilė, kuri čia rašot atsiranda tik vėliau, atsirado ta pacia akimirka tik paziurėjis i ta bejegi padarėli zvelgianti tiesiai i akis...
O vėliau prasideda visas "smagumas" nezinomybe,kai pirmas vaikas, neaisku ko nori, neaisku del ko varkia, ka daryti...o tai davda iki asaru ir verkiam abu... Uzknisa buitis, buvimas namie, ir nuolatinis rupinimasis vaiku... bet vis raminu save, kad tai laikina viskas praeis, o veliau prisiminsiu tik grazius dalykus :blush:

2016.08.02 22:06 (prieš 9 m.)

rasami, taigi būna visaip, visi žmonės skirtingi, nemaukime visų ant vieno kurpaliaus vieniems žiauriai lengva ir faina augint vaikus, kitiems - ne. Vieni patyrė euforiją, kiti - ne. Vieniems meilė atėjo iškart, kitiems - ne. Nei vieni, nei kiti nei geresni nei blogesni ;)

8

rasami

Justė 8 m. 4 mėn.

Jonas 10 m. 3 mėn.

2016.08.03 12:32 (prieš 9 m.)

Atsiprasau jei kazka izaidziau, as tikrai nieko nesmerkiu ir nesakau nieko blogo... Man pačiai dar labai toli iki tu super mamyciu :blush:

2016.08.03 12:46 (prieš 9 m.)

rasami, aš neįsižeidžiau tiesiog parašėte, kad jums keista, jog kitos mamos jautėsi kitaip nei jūs tai ir sakau, kad nieko čia keisto, juk visi žmonės skirtingi

3

supermartyna

Emilė 12 m. 1 mėn.

2016.08.03 13:08 (prieš 9 m.)

na manau dar labai daug kas priklauso, koks buvo gimdymas. jeigu ilgas, sunkus, komplikuotas, trunkantis kone 20 val, su mazai veikianciais nuskausminamaisiais, kai esi nevalges pusantros paros nes prasidejo gimdymas ryte ir t.t., tai ta pirmaja emocija tikrai sunku pajausti ir tai manau yra suprantama, nes i pirma vieta (gal taip ir neturetu buti) ateina mintis, kad pagaliau baigesi skausmas ir t.t. kiekvienas reaguoja manau ir pagal savo emocini lygmeni, juk vieni jautresni zmones, kiti maziau jautrus buna mano vaiko tevelis maciau asara brauke kai gime, kai man sirdis taip ir nevirptelejo...zinoma, kai jau pasnaudi minutele, atsipalaiduoji bent kazkiek ir laikai savo gniuzula salia saves tada pradedi prisiminti ne tik savo kuna ir skausmus bet ir siela, kad tavo dalele va jau cia nors tas tikrasis jausmas ir "kova" kad vat mano ir nesiartinkit prasidejo tik po savaiteles kitos, nes is pradziu nezinau, nesijaute taip, kad vat tai mano gyvenimas, kad vat be jos negaleciau gyventi ir t.t., jautesi atstumas ir svetimumas, bet cia gal kaip ir su nauju draugu, nauju zmogumi gyvenime, juk neiimi glebesciuotis ir jausti palaimingu stipriu rysiu vos susitikes pirma karta bet diena po dienos tas artumas dideja ir tikrai nebeisivaizduoji gyvenimo be savo vaiko, vien apie tai pagalvojus kaupiasi asaros...

zinoma, kai tenka sugaisti valanda kol ryte suruosi i darzeli, nes visi drabuzeliai nepatinka ir t.t,, kai prisiklausai "staugimo", dar kaip prieda - istepa drabuzius ir paciai reikia persirengti, veluoti i darba ir pan iseini is kantrybes ir atrodo nebegrisiu namo, bet praeina valanda kita ir jau galvoji, o kaip darzelyje sekasi ir ka veiksi sugrizus namo kartu

2016.08.03 21:54 (prieš 9 m.)

Na nezinau, ta euforija ar butu buvus pas mane, jei buciau naturaliai gimdzius kokias 20 val. Bet kai pusiau apsvaigus, operacijos metu isgirdau, kad jau verkia, tai asaros pasipyle man. Nors siaip nesu zliumbike, bet gal narkoze veike, gal ta emocine busena, kad tu guli ir ten tau kazka daro ir pagaliau sulaukei. Tada gali zliumbt is laimes. O kai reikia stengtis ir kankintis ir skauda, tai suprantu tas, kurios nepajaucia tos euforijos.

1