akselandra parašė:
tam, kad galima būtų vaiką augint pagal vadovėlius, tai vaikas turi būti vadovėlinis 
ir apskritai yra labai lengva pasakyti, komentuoti 
ypač patinka tėvai, ku…
norėčiau, kad perskaitytų tos, kurios iš anksto žino kaip turi būti, nes taip knygose rašo...
matot, gal nesusidūrėt su tuo, bet yra hiperaktyvūs vaikai. Ir aš kai rašiau savo išgyvenimus apie pirmus du metus auginimo, tai čia rašiau iš patirties. Nes visi vargai ne vien dėl košių virimo ar skalbimo, bet šalia dar ir tai, kad vaikas visur lipa, viską ima, nenustygsta vietoje ir tu virdama tą košę dar bėgi dešimt kartų žiūrėt ką jis šiuo metu veikia, nes nepasodinsi net penkiolikai minučių žaisti su kaladėlėm.
kaip sakiau, sukandi dantis ir verdi tame katile. bet čia daugiausia komentuoja mamos, kurių vaikiukams po kelis metus.
aš juk kai laukiausi irgi buvau didžiausioj euforijoj, skaičiau knygas apie vaikų auginimą, laukiau, galvojau, va kaip bus faina. Ir tikrai nesvajojau apie tai, kad kada nors teks vaikui užploti. Ir gal netgi komentuodavau taip piktai apie vaikų mušimą.
bet mano vaikas nėra vadovėlinis. jau pradedant nuo to, kad tai vaikščiojantis energijos užtaisas. ir iš esmės ji labai gera, labai geros širdelės, niekada nieko nenuskriaus, bet per tą savo energiją ji tiesiog kenkia pati sau.
Taip, kuo toliau, tuo lengviau iš tikro, kad ir tokiuose paprastuose dalykuose, kai mažutė rėkdavo per visą parduotuvę, jei ko nenuperki. ir manot mano kalbos padėdavo. Rodos kalbi, bet kita diena vel tas pats. tai uzsikemsi ausis, paimi uz rankos ir klykiancia tempi nuo tos zaislu lentynos. Taip, dabar jau supranta, kad nepirksim, nes nereikia. Bet tam turi vaikas subresti. Cia tik kaip pavyzdi paminejau is daugelio tokiu atveju. Ir nemanykit, kad ji kokia bukaprotė, anaiptol, puikiai baigė pirmą klasę, aš net pati stebiuosi kaip gerai jai sekasi, mokytoja ja labai patenkinta, ji pati išmoko anglų kalbą žiūrėdama multikus ir pirmoj klasėj jau angliškai kalbėjo laisvai.jei ne drausmė....
tas pastabas del to, kad trukdo pamoka, kad ta ir ta padarė, nešė jau nuo mokslo metų pradžios. Vis galvojau, ai, dar darželiu gyvena. Kalbėjau, daug kalbėjau, kad negalima, kad mamytei labai dėl to nesmagu, kad mokykloj reikia mokytis, kad mokytoją reikia gerbti, nes ji dirba darbelį. bet tos pastabos nesiliovė, nes visa laika buvo kaltas Petras, Antanas, Marytė, kurie pastūmė, kurie užkalbino, kurie kažką padarė, bet tai tikrai ne ji.. ir vieną kartą, po eilinės pastabos, kai jau trūko kantrybė, pasakiau, žinai dukryte, jei jau taip, tai dar viena tokia pastaba, ir gausi diržo. Rodos suprato. Praėjo kelios dienos ir vėl parsinešė. Ir dar net ne tame esmė, bet žinot ką ji pasakė: mama, tu negali manęs mušti, tu turi su manim kalbėti. Matot, 7metų vaikas jau žino savo teises, žino, kad jo negalima bausti. O aš pasiėmiau diržą ir užplojau. Kad žinotų, jog bausmės egzistuoja. Ateičiai. Tegu supranta, kad yra ne vien teisės, bet ir pareigos. Nes supratau, kad vaikas įsigudrino manipuliuoti manimi. Kaip koks neištikimas vyras, kad ai, žmona sužinos eilinį kartą, paverks į pagalvę, gal pasikolios, bet atleis, juk ji mane taip myli, o aš paskui jau darysiu vėl tą patį.
Man pačiai po to buvo negerai. Man skaudėjo širdį, kad viskas einasi taip ne pagal vadovėlius ir kad tam mano vaikui skaudėjo nuo to diržo. gal jūs galvojat, kad aš kažkokia maniakė, kuri mėgaujasi tuo mušimu.Ir aš daugiau to tikrai nedarysiu, nes pastebėjau, kad ji pradėjo ,,girdėti,, ką sakau, tas diržas jai iš tikro buvo kaip kokia gera terapija. Tai jos nei kiek nesužalojo psichologiškai kaip jūs sakot, tai buvo tarsi kaip koks spyris į užpakalį, kai kartais gyvenime kažkoks įvykis padeda suprasti paprastus dalykus. Aš suprantu, jei lupčiau ją už bet ką, ir kelis kartus per dieną, tai tai jau būtų nebe bausmė, o smurtas prieš vaiką. Aš bandžiau ją sutramdyti tokiu būdu tik du kartus gyvenime, ir daugiau to nebedarysiu, nes žinau, kad nebereikės.
Nesakau kad tai reikia taikyti visiems vaikams, visi vaikai absoliuciai unikalūs, ir tik pati mama, jei ji gerai pažįsta savo vaiką, tai turi nuspręsti kaip jį suvaldyti.
Tik noriu pasakyti, neskubėkite smerkti, kol jūsų vaikučiai dar pypliai...
TV
tokioj situacijoj tikrai skaudu, gaila, kad anoji mama, tokia apsiskaicius, medike ir t.t praleidzia pro ausis ir net nekreipia demesio, kaip elgiasi jos vaikas. Ir jus zinoma neturite teises to vaiko aukleti, bet tai mamai tikrai buciau turejus ka pasakyti.
