Klausimas: Ar myliu savo vaiką?

«1 2 34

2016.06.24 20:04 (prieš 9 m.)

As tai manau, kad dar ir amzius turi itakos - Jus jau labai brandi asmenybe, gal todel neber tu emociju fejerverku. Kaip ir su meilem - kai tau 16, tai burbuliukai sprogineja galvoj, o kai tau 30, ta meile vyrui visai kitokia - stipri, bet rami ir stabili.
Jei nerimaujat, tada tikrai kreipkites i specialista, vien tam, kad suzinotumet, kas kaip. O gal viskas gerai ir jis jus paprasciausiai nuramins ir daugiau nebegrausit saves Linkiu sekmes! Nelabai tikiu, kad su mylimu zmogum, gali but nemylimi vaikai

4
Ede2012

2016.06.24 22:24 (prieš 9 m.)

ieva.pieva parašė:
Gal ir taip.. Nors dabar jau šypsosi, žaidžia ir bendrauja. Bet kai reikalauja dėmesio - situacija tik blogėja: man kaip koks blokas pasidaro - norisi negirdėt ir i…

Sakyciau jums pogimdymine depresija,kitas atvejis,ar jus vienturte seimoj,kokia buvo jusu vaikyste,kokie santykiai su abiem tevais,ar stiprus rysys su motina ir t.t.Isigilinkite,analizuokite ir pati zinosite atsakyma i sia jusu dabartine busena..ar tai normalu?Stebuklu nebuna..

2
2016.06.25 12:38 (prieš 9 m.)

ieva.pieva parašė:
Sveiki,

Jis ateis, tikrai ateis, bet reikia palaukti Tikra tiesa ta, kad meile vaikui auga kartu su juo. Pasiulymas jums: issaugokite si savo pasisakyma ir perskaitykite po metu ;) nustebsite, ar tikrai jus tada taip galvojote ir jautetes? O db nustumkit salyn visas savo blogas mintis ir tiesiog atlikite savo pareiga -
auginkite ir rupinkites savo vaikuciu

3
rico

2016.06.28 14:55 (prieš 9 m.)

Kartais man atrodo, kad aš esu "nukrypimas nuo normos". Būdama nėščia neglosčiau ir nekalbėjau su savo pilveliu. Apskritai man tie žodžiai "pilvelis" ir "nėštukė" erzino. Nebuvo ir fejerverkų kai gimusį vaikutį paguldė ant krūtinės. Ir dabar man kažkaip nesiverčia liežuvis vadint jį sūneliu. Man jis kaip koks mažas draugelis. Nekartoju jam, kad myliu jį ir nebučiuoju. Labiau patinka susiglaust žandais ar nosimis, miegot susiglaudus šonais. Ir nemanau, kad tai reiškia, jog nemyliu savo vaikučio. Mane labiau glumina mano anyta, kuri nuo pirmos dienos bučiuoja ir MYLI savo anūką ir kartoja tai jam kiekvieną kartą...garsiai... Ir tada pagalvoji - gal rimtai su manim kažkas netaip, jei aš jo nebučiuoju?
Manau didelę įtaką daro artimųjų ratas ar draugai su kuriais bendraujame. Kurie arba padeda jaustis "normos ribose" arba ne..
Dar prieš einant pas psichologą galima su vyru pašnekėt ar savo mama. Gal vyras taip pat jaučiasi? Ir tada esat dviese,o dviese jau lengviau.
Mano akiratį prapletė ši knyga www.knyguklubas.lt/zvilgsnis+is+veidrodzio.html?gclid=CLiI2bXTys0CFer0cgodkq0NgA
Radau sau artimų minčių..

2
2016.06.28 21:24 (prieš 9 m.)

rico parašė:
Kartais man atrodo, kad aš esu "nukrypimas nuo normos". Būdama nėščia neglosčiau ir nekalbėjau su savo pilveliu. Apskritai man tie žodžiai "pilvelis" ir "nėštukė" e…

Jei Jus "ne norma", tai su manim buvo lygiai taip pat. Reikejo laiko. Sakyciau nemazai.Speju,kad daug mamu jauciasi panasiai,tik va nedrasu kalbeti apie tai,nes bijo buti mazu maziausiai,svelniai tariant,nesuprastos. Juk vaika privalu myleti dar negimusi!!! Cia tokios visuomenes normos. Psichologiskai yra kur kas sudeti giau.

3

Sollle

Mažoji 10 m. 5 mėn.

Didysis 14 m. 3 mėn.

2016.06.28 21:52 (prieš 9 m.)

Nesupykit, bet kaip smagu skaityti apie tokias ”netobulas” mamas, aš vis save laikiau bloga mama, nes nu neverkiau pagimdžius, nu nekaifuoju nuo sėdėjimo namie, nu bet tikrai myliu savo vaikus be proto

Minngė

2021.01.02 19:54 (prieš 5 m.)

Lengviau pasidaro, kai yra žmonių, kurie jautėsi panašiai kaip jaučiuosi aš dabar. Nerimą kelia tai, jog mano vaikui jau 4 mėnesiai, bet kažkodėl aš nesuprantu, kad tai mano vaikas. Atrodo kažkieno gražus berniukas ir viskas. Nesuprantu, kad tai mano. Visi šneka apie jį, linksmina, o man kažkodėl jis toks svetimas, visiškai nieko nejaučiu, atrodo kažkas kitas pagimdė ir paliko. Gal aš per daug ieškau fizinių panašumų į save, nesuprantu. Nors kai laukiausi tai atrodo mylėjau savo kūdikį, stengiausi prisižiūrėti, kad tik jam viskas gerai būtų. Ir po gimdymo dar buvo momentų, kad tarsi pripratau prie vaiko, net tokių paranojisku momentų būdavo, jog tik pati norėjau laikyti, prižiūrėti vaiką, nenorėjau niekam duoti, atrodė, jog kiti jį atima iš manęs (juk nėštumo metu viena pati rodos priziurejau), juk jis tik mano vaikas, o visi rodos jį savintis nori. Gal per daug savininkiskai į jį ziurejau, lyg į savo kūną ir kraują, neatskirtą nuo manęs. O dabar rodos man mano vaikas neįdomus, nes visi jį savinas, jis tarsi atskira asmenybė ir aš jo tarsi nesuprantu ar nepriprantu, nežinau. Nežinau ką daryti, jog suvokciau, jog čia mano, o ne niekieno kito vaikas. Jog aš už jį atsakinga ir esu jam svarbi. Nesuprantu savo jausmų, nes kartais verkiu, jog visi nori vaiką pasisavinti, o kartais savo vaiko nesuprantu ir visai nieko jam nejaučiu

tendencija

Natas 4 m. 10 mėn.

Joris 10 m. 10 mėn.

Rojus 13 m. 6 mėn.

2021.01.02 20:23 (prieš 5 m.)

Minngė parašė:
Lengviau pasidaro, kai yra žmonių, kurie jautėsi panašiai kaip jaučiuosi aš dabar. Nerimą kelia tai, jog mano vaikui jau 4 mėnesiai, bet kažkodėl aš nesuprantu, kad…

Aš manau Jums pogimdyvinė depresija ...