Klausimas: Ar myliu savo vaiką?

21. 

    

    2016.06.21 23:14 (prieš 9 m.)

    ieva.pieva parašė:
    Sveiki,

    www.psichoterapijoscentras.lt/straipsnis26.html

    Nuosekliai perskaitykite si straipsni,galbut net keleta kartu ir isigilinkite. Jei ne visame straipsnyje,tai bent epizodiskai atpazinsite save. Jums tiesiog reikia laiko. Jus gimete kartu su vaikeliu ir Jums reikia laiko augti. Laiko susivokti,kad jau niekada nebus taip,kaip buvo anksciau.Man prireike veik 1,5 metu...iki tol nesusivokiau kazkaip,kad tai mano vaikas. O dabar jau,kai trecia gimtadieni tuoj sves,neisivaizduoju gyvenimo be sio mielo zmogucio. Nors kelias iki to buvo neapsakomai sunkus.Nesiplesiu cia,nes forume daug puolanciu smerkti motereliu,tokias as vadinu tiesiog tamsiomis.

    Duokite sau laiko ir nespauskite saves-viskas susidelios,patikekit!

    6
22. 

    

    2016.06.22 11:04 (prieš 9 m.)

    ieva.pieva parašė:
    Dėkui už patarimus, matyt, taip reikės ir padaryti - nueiti pas psichologą.

    Gal gyvenime turejot traumuojancius santykius, gal santykiai su tevais nebuvo tokie glaudus, kazkur patyret nuoskauda, gal del to bijot prisiristi. Bent man panasiai buvo. Bijojau vaikelio atejimo, nes zinojau , kad paauge gali iskaudint, o kaip cia taip, kai atiduodi visa svo sirdi. Gaila savo mamos, nes matau kiek skausmo sukelem jai. O mazam vaikui mama visas pasaulis, besalygiska meile, kuria vargu ar dar galima patirti. Reikia ismokti tuo dziaugtis.
23. 

    

    2016.06.22 12:13 (prieš 9 m.)

    Manau visoms meile vaikui atejo palaipsniui. Tik kai kurios bijo prisipazinti... Nes vaikas keicia visa kasdienini gyvenima, tau neuztenka laiko sau (o juk iki pastojimo galejai lekti kur tik nori ir kada tik nori) o dabar, deja turi derintis prie vaiko. Negali greitai nusiprausti, apsirengti ir begti i miesta. Negali miegoti iki pietu, guleti ir ziureti ramiai televizoriu, kartais net i tualeta eini su vaiku. Anksciau to juk nebuvo, tiesa? Dabar visa savo laika turi skirti vaikui, jo auklejimui, prieziurai. Todel ir sunku susigyventi su mamos statusu. Nes nesi jau laisvas paukstis, bet esi paukstis narvelyje, kuris tik kartais yra palaidziamas paskraidyti.
    Jeigu paciai norisi issikalbeti, sulaukti patarimu, nueikit pas psichologa Bet seip, manau savaime viskas praeis. Suvogsit ka reiskia motinyste ir 'mylesit' savo vaika (bet neabejoju, kad ir dabar ji mylit ;) )

    4
24. 

    

    2016.06.22 17:31 (prieš 9 m.)

    Laba diena,

    Pati neseniai tapau mama, ir tikrai ne iš karto pajaučiau tą būseną, kurią galima vadinti meile. Manau, ji ateina su laiku, nuslūgus emocijoms, apsipratus su padėtimi ir tuo mažu žmogumi.
    Gal yra tokių, kurios įsimyli jau gimdykloje... Aš pagimdžiusi jaučiausi kaip maišu trenkta ir tikrai nesuvokiau, kad tas raudonas rėkiantis padarėlis yra mano vaikas. Apie jausmus tikrai anksti buvo kalbėti. Po to buvo dar baisiau... Pradėjau bijoti to "savo vaiko", nes viską, ką teko su juo daryti, man kėlė skausmą. Labai nesismulkinsiu, bet situacija maždaug tokia: kruvini speneliai ir gimdos skausmas žindant, stiprus plyšimas su visais iš to einančiais džiaugsmais, pagadinta nugara ir klubai nėštumo metu, dėl kurių vos paėjau (ką jau kalbėt apie kėlimą/nešiojimą), na, ir aišku, miego nebuvimas. Džiaugiausi tik kai vaikas miegodavo, nes tada bent neskaudėjo, tik jis miegodavo tik ant krūties, taigi buvau lyg prirakinta prie lovos. Maža to, dešimtą dieną jam prasidėjo diegliai ir teko kęsti nepertraukiamus klyksmus ištisą parą (ne, ne tik vakarais...). Viskas, kas surišta su motinyste, man atrodė baisus košmaras, ir dar baisiau buvo nuo to, kad visi aplinkui atrodo piešia ją tik gražiausiomis spalvomis! Pirmą mėnesį vos neišprotėjau, viską dariau, ką reikia, bet sukandus dantis, iš pareigos, tikrai ne meilės. Ir tylėjau, nes jaučiausi balta varna.
    Bet palaipsniui tas juodas etapas praėjo. Na, tiksliau, kartais atsirasdavo gražesnių akimirkų, kada sugebėdavau nusiraminti. Sveikata pagerėjo, ir nors vaikas teberėkė dėl dieglių, bent jau man skausmas nejuodino proto. Pradėjau ieškoti pozityvo visame šiame reikale, guodžiausi, kad išaugs vaikas, kad bus lengviau jį suprasti, pamilti. Stebėdavau jį jau ramiai, kai žįsdavo, kartodavau sau, kokia esu jam reikalinga, kaip jam gerai, ramu mano rankose, kaip skanu pienelis, kaip smagu šalia manęs pabusti ir t.t. Vaikas ėmė rodyti, kas jam patinka, bendrauti, ir aš visaip bandžiau keisti požiūrį (pvz. kad esu ne belaisvė, kankinė, iš kurios atimtas gyvenimas, o labai prasmingą darbą darantis žmogus). Ir žingsniukas po žingsniuko, regis, radome bendrą kalbą, apsipratome ir ta pareiga pasikeitė į džiaugsmą duoti. Vaikas liko neramus, bet dabar, kai jis pagaliau šypsosi, aš jaučiuosi didvyrė. Sumažinau reikalavimus sau iki minimumo, atsikračiau noro viską kontroliuoti, ir dabar tiesiog džiaugiuosi smulkmenomis. Banalu, bet požiūris, teisingai keliami klausimai irgi daug lemia. Nes kai pagaliau atsipalaidavau, atradau savyje ir tą meilę. Dabar žiūriu į vaiką ir kaifuoju kaip visai nupušusi... Tikiuosi, mano istorija kažkiek pagelbės. Tikiu, kad ateis tas nušvitimas ir į jūsų kiemą

    14
25. 

    

    2016.06.22 17:34 (prieš 9 m.)

    Gimus mano dukrytei pagalvojau - niekas sito zmogeliuko niekada nemyles taip, kaip mama privalo myleti savo vaika. Butu labai liudna jei as jos nemyleciau, tuomet dukryte niekada nepajustu ka reiskia buti begalo mylima. Man tai daug baisiau pasirode sugadinti mazam zmoguciui nuo pat gimimo gyvenima, nei zaistis myliu nemyliu neapsisprendziu.

    5
26. 

    

    2016.06.22 17:53 (prieš 9 m.)

    Butu keista, jei taip rasytumete kada jusu vaikui butu metai ar dveji.. o ne pora menesiu, mano mamymu Jums depresija. Manau Jums reiktu gero psichologo, issikalbejimui ir supratimui, kas yra motinyste.Niekas nesako buti stereotipiniai mamai ir saves kisti i kazkokius remus, tikrai ne, kiekviena moteris yra skirtinga mama savo vaikui.Ir meile suprantam skirtingai, bet yra labai svarbu jausti rysi su vaiku ir meile jam.

    Pirmo vaikelio susilauket tikrai velai, manau visos jusu drauges jau turi po viena ar kelis vaikiukus, matet kokia ju aplinka, koks gyvenimas, supratote pastojusi, kad ir jusu bus toks pat ties maitinimu ir pampersu keitimu bent jau..
    Rasote kad neplanavot vaiko, bet jum pastojus dziaugetes.
    tai kur tas dziaugsmas dingo gimus jam? Klausimas

    Linkiu susirasti gera psichologa ir issikalbeto, cia tikrai jokia ne geda, ir nieko smerktino ! Sekmes Jum.

    2
27. Burbulea

    

    

    4 m. 4 mėn.

    9 m. 1 mėn.

    

    2016.06.23 00:02 (prieš 9 m.)

    Sėdžiu ir stebiuosi - nu kaip gali taip būti???

    5 1
28. Niuni

    

    

    Cukriukė 3 m. 3 mėn.

    Sausainiukas 9 m. 5 mėn.

    Pyragėlis 10 m. 6 mėn.

    

    2016.06.23 00:14 (prieš 9 m.)

    Ačiū_Tau_Meile parašė:
    Sėdžiu ir stebiuosi - nu kaip gali taip būti???

    O kas butent jus stebina?

    3
29. sandrukeb

    

    

    Domantas 9 m. 8 mėn.

    Danielis 11 m. 5 mėn.

    

    2016.06.23 14:45 (prieš 9 m.)

    Puikiai Jus suprantu. Savo vaiko taip pat lb laukiau, atrodė, kad jau ji begalo mylėjau kai dar pilvelyje gyveno. Bet kai gime žiūrejau i ji, ir galvoj suvokiau, kad reik verkt iš laimės, juk ten mano vaikas, o aš negalejau net ašarytes išspaust! Paskui vyro net klausdavau, ar jis ji myli, nes aš tai nk atrodo nejaučiu, ir tik žiūredavau kaip i ateiviuka! Bet bet bet atėjo ta meile, ne po menesio ar dviejų, bet atėjo, ir db atrodo jis mano meilė, mano akių šviesa, mano visas gyvenimas telpantis mano glėbyje!
    Taip kad ateis ir Jum tas suvokimas kad tai Jūsu vaikas, užgims ir begalinė meilė jam!
    Man keistai skamba kai pasako, kad pamilo vaika nuo pirmos minutės, pirma reik susivokt, o tada ir meilė ateina

    6
30. 

    

    2016.06.23 23:39 (prieš 9 m.)

    Jus savo kudikeliui dabar esate svarbiausias ir reikalingiausias zmogus gyvenime... vaikeliui nera nieko svarbiau uz jusu meile, artuma, siluma bei svelnuma. man kazkaip nesitiki, kad apie tai pagalvojus nejaugi niekas nesukirbetu sirdyje

    1

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!