Klausimas: Ar myliu savo vaiką?

Komentuoti
  1. Komentaras yra paslėptas. Rodyti komentarą.
    ieva.pieva
    2016.06.21 10:30 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 10:30 (prieš 1 m.)

    Sveiki,

    Apie meilę vaikams yra daug prirašyta. Tačiau visur priimta kalbėti pozityviai: apie begalinę mamos meilę, apie ryši su vaiku, blogiausiu atveju - apie nevienodai stiprią meilę keliems savo vaikams. Bet kaip sužinoti, ar tą meilę iš vis jauti? Ar yra atveju, kai mama nesugeba jausti meilės savo vaikui?

    Sulaukusi trisdešimtseptynerių nebesitikėjau sukurti šeimą, ir maniau, kad man nelemta turėti vaikų. Labai dėl to nepergyvenau - buvau susitaikiusi su šia mintim ir netgi maniau, kad negebėčiau pasirūpinti mažyliu. Tačiau, likimas pasisuko visai kitu kampu, ir šį kartą atseikėjo su kaupu: dabar turiu ne tik nuostabų vyra, kurį labai myliu, bet, neseniai tapome ir tėvais - susilaukėme sūnaus. Atrodo, esu mylima ir laiminga moteris. Žinau, ka reiškia mylėti. Abu džiaugiamės sužinoję, kad laukiuosi.

    Gimus vaikučiui abu rūpinamės priežiūra. Nesu nei užguita, nei neišsimiegojusi, nei nusivariusi, nei nuvargusi. Žinau, kad labai sieločiausi, jei mudu su vyrų išsiskirtume, jei jis nustotų mane mylėti. Tačiau aš nesu užtikrinta, ar tikrai liūdėčiau, jeigu mažiukas dingtų iš mano gyvenimo. Vaikutis mielas, bet man atrodo, kad man jis mielas ne daugiau nei gali būti mielas koks pūkuotas padarėlis (kačiukas ar pan.). Manęs nejaudina jo verksmas, man neskauda širdies ir visai nesinori eiti jo raminti. Tiesiog yra žodis "reikia".

    Galbūt man vertėtų paklausti savęs, ar aš gyvenu tą gyvenimą, kurį noriu gyventi? Taip, šis gyvenimo variantas, kai turiu vyrą ir vaiką, atrodo, užpildė tam tikrą tuštumą, jaučiuosi reikalinga ir mylima, todėl savo tikrove esu patenkinta.

    Visgi, nors turiu sūnų, bet nejaučiu, kad tai yra mano vaikas, mano sūnus. Nesijaučiu esanti mama. Tiesiog suvokiu, kad privalau rūpintis, kad tai dabar mano pareiga.

    Todėl noriu paklausti: Kaip pajusti, kad tai TAVO vaikas? Kaip suvokti motinystę? Gal tai nepatogūs klausimai, apie kuriuos niekas nenori kalbėti, o gal taip jaučiuosi tik aš viena? Prašau psichologo ir mamyčių komentarų. Kada ateina tas motinystės jausmas? Ar iš karto, ar kada nors vėliau? Ar būna, kad iš vis neateina?

    7 3
  2. User has not uploaded an avatar
    2016.06.21 11:05 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 11:05 (prieš 1 m.)

    ieva.pieva parašė:
    Sveiki,

    Man teko susidurti ne su viena mamyte, kuri išgyveno, kad savo vaiko nemyli, nors dažnesnis atvejis buvo, kad manydavo, jog nemyli taip, kaip neva turėtų mylėti, kaip kituose meilę vaikams mato ir pan. Galų gale, į žodį "meilė" telpa tiek daug ir tuo pačiu kiekvienas žmogus tą sąvoką supranta visiškai skirtingai.

    Ir iš tikrųjų nedaug kas drįsta pripažinti, jei ta meilė ir begalinis džiaugsmas (kad ir kaip juos kiekvienas besuvoktume) ne nuo pat pirmų dienų apima. Kodėl taip atsitinka, vėlgi kiekvienam individualus atsakymas turėtų būti. Dažniausiai ko gero manyčiau, kad lūkesčiai neatitinka realybės, visi taip gražiai tą vaikelio gimimą piešia, vien tik rožinėm spalvom, aplink dauguma tik ir šneka, kaip nuostabu būti mama, kokia jautiesi pakylėta, atradusi savyje naujų dalykų ir pan., bet realybėj iš ties turbūt neretai visa tai paskęsta po tikrai rimtais gyvenimo pokyčiais, bandymu prisitaikyti prie naujo ritmo ar gal net visiškai jokio ritmo nebuvimo.. Bet kai aplinka tik ir skanduoja apie rožines vaiko gimimo puses, nėra sunku pasijausti kaltai ar kažkokiai netokiai kaip kitos mamos, jei pati matai ir kitokių spalvų. Iš savo artimų draugių patirties irgi galiu pasakyti, kad būna visaip. Viena va džiaugėsi, kad su kiekviena diena vis labiau myli savo vaiką, kita neseniai prisipažino, kad pirmąjį pusmetį kasdien galvojo, ar sugebės atleisti savo vaikui už tai, kad jis kelia ją kiekvieną naktį kas 2 valandas ir ši negali išsimiegoti. Dar kitai prireikė net metų, jog galėtų jau tikrai pasigirti, kad myli savo vaiką, iki tol sakė rūpinusis juo tik tiek, kiek būtinai reikia - pavalgydindavo, perrengdavo, užmigdydavo. Visais atvejais visos dabar augina laimingus vaikus ir pačios yra laimingos, savo gyvenimo be vaikų jau ir nebeįsivaizduoja, visos nuo to laiko pagimdė ir dar po vieną ar du beibius.

    Manau, pirmą žingsnį padarėte, įsivardinote sau, kad yra dalykų, kurie jus neramina ir panašu, kad norite juos įveikti. Vieno recepto, kuris padėtų priimti motinystę ir pamilti savo vaiką (taip, kaip jūs manote, kad jį reikėtų mylėti) tikrai nėra ir Jums reikės atrasti savajį. Sulaukti palaikymo ir patarimų iš panašiai besijaučiančių kartais tikrai padeda, bet aš visai rekomenduočiau ne viešai, o su psichologu privačiai pabendrauti ir rasti atsakymus į sau rūpimus klausimus. Sėkmės

    15
  3. Privacy
    2016.06.21 11:18 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 11:18 (prieš 1 m.)

    Manau per ilgai gyvenote viena, ir SAU. Todel dabar dar pilnai nesuvokiate realybes. Nemanau kad nemylite savo vaiko, tik manau Jums reikia laiko ta suprasti, suvokti.

    8
  4. Morgandi
    2016.06.21 11:55 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 11:55 (prieš 1 m.)

    Pasiieškokit gero psichologo. Manau, jums tikrai pagelbėtų. Gali būti, kad jums kokia pogimdyvinė depresija, nors pati jos kaip ir nejaučiate...linkiu PAMILTI savo kūdikėlį, nes nemanau, kad galima užauginti gerą žmogutį, kai mama nejaučia jam pilnavertiškos meilės...

    4
  5. 2016.06.21 12:54 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 12:54 (prieš 1 m.)

    SIaip sakoma, kad kuo daugiau duodi kitam zmogui, tuo labiau prisirisi prie jo. Stai todel ir santykiuose tas, kuris daugiau stengiasi, stipriau ir myli. Tiesiog atiduodi dali saves su laiku (nezinau, kaip tiksliai issireiksti, bet tikiuos supratot). Ir as pati santykiuose vis galvodavau, kodel vienas zmogus dazniausiai stipriau stengiasi del kito, bijo ji prarasti, ir kuo toliau, tuo labiau, kai net pradeda toleruoti jo nusizengimus ir pan. - kad tik neprarastu, juk tiek laiko ir energijos skirta tam zmogui (nors to ir,zinoma, nesuvokia). Tas pats ir su vaiku. kol vaikas auga, jam duodi tiek daug demesio, rupiniesi, kad su laiku tai tampa normaliu dalyku. Prisirisi prie vaiko ir nebeisivaizduoji, kaip galetum jo netureti, jei tiek daug laiko, jegu atidavei.. Pamenu, viena drauge pagimde gana jauna, ir net po poros men. sake- na nelabai dar suvokiu, kad tas vaikas tikrai mano. Keista ir tiek. Tai ne tas pats, kai jis buvo pilve - nematei, tik zinai, kad auga. O dabar ta maza butybe atrodo tarsi butu nezinia is kur atsiradusi
    Galit nesutikti su mano nuomone, tiesiog as pati su laiku irgi prisirisu daugiau prie vaiko, pakanka pabuti pora val.atskirai, ir vel norisi matyti, atrodo, kad su kitais budama gali buti nesaugi, susizeisti ar pan.
    Ir visos bemieges naktys uzsimirso, nors keldavosi kartais nakti net kas pusvalandi, o iprastai - kas valanda, pusantros, maniau, isprotesiu.

    4
  6. Komentaras yra paslėptas. Rodyti komentarą.
    Ametistaa
    2016.06.21 12:55 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 12:55 (prieš 1 m.)

    ieva.pieva parašė:
    Sveiki,

    Cia dabar tokios temos dygsta kaip grybai po lietaus... paklausiu jusu keletos klausimu. Kam gimdet vaikeli? Kam nesiojot savyje? Kam gimdet? Kam glostet pilvelyje? Kam isivaizdavot kaip gerai bus kai jis gims?
    As manau kad mama savo vaika myli dar jam negimus... jus mylit savo vaika tik reikia priprasti prie minties kad jusu gyvenimas nebe toks koks buvo, ir jis niekada nebebus toks pats. Apsiprasit su ta mintim, jei ne dabar tai veliau. Jus esat gyvenimo uzgrudinta moteris ir tiek, tad nustokit klausinet kaip pamilt savo vaika ir kaip zinot kad tai jusu vaikas. Negalvokit apie tai ir glauskit vaikeli prie saves, jis dar toks mazas ir jam jusu labai reikia. Ijunkit jausmus ir isjunkit smegenis. Linkiu didziausios sekmes!

    8 3
  7. 2016.06.21 13:01 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 13:01 (prieš 1 m.)

    Meilė yra ne vien mylavimas ir gražių žodžių sakymas. Visų pirma tai atsakomybė ir rūpestis. Ne visi žmonės suvokia jausmus vienodai,ne visi moka juos įvardinti. Ir neprivaloma. Juk keičiat sauskelnes,maudot,maitinat,kalbinat. Tai ir yra meilės dalis. Džiūgavimas,didžiavimasis,jaudulys už ir dėl vaiko ateis vėliau.

    Pirmojo vaiko susilaukiau beveik 32. Išvydusi tą mažą mėlyną ateivį aš neįsimylėjau,neverkiau iš laimės ir t.t. Žiūrėjau ir galvojau,kaip reiks jį išaugint. Rūpinausi,jaudinaus,kad mažai priauga. Vaikui,kad jį myliu,gal pasakiau,kai buvo 4 mėnesių. Išdrįsau visa tai,ką dėl jo dariau,ką jaučiau,įvardinti kaip meilę.

    Sėkmės jums.

    4 1
  8. ieva.pieva
    2016.06.21 13:31 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 13:31 (prieš 1 m.)

    Vafvaf parašė:
    Man teko susidurti ne su viena mamyte, kuri išgyveno, kad savo vaiko nemyli, nors dažnesnis atvejis buvo, kad manydavo, jog nemyli taip, kaip neva turėtų mylėti, ka…

    Dėkui už patarimus, matyt, taip reikės ir padaryti - nueiti pas psichologą.

    lin99 parašė:
    SIaip sakoma, kad kuo daugiau duodi kitam zmogui, tuo labiau prisirisi prie jo. Stai todel ir santykiuose tas, kuris daugiau stengiasi, stipriau ir myli. Tiesiog at…

    Ilgiau gyvenant su žmogum tiesiog prie jo prisiriši, bet pamilti nebūtinai gaunasi. Na, panašiai turbūt būna su bendradarbiais, draugais ar kursiokais: kol žmones riša bendri reikalai jie atrodo "savi", o kai bendrų reikalų ar pomėgių nebelieka - kiekvienas eina savais keliais.. Su vaiku keliai išsiskirs tik sulaukus pilnametystės.. O iki tol teks turėti bendrų reikalų Gal tai ir yra ta motiniška meilė - altruistinis noras padėti silpnesniam kolegai?

    Suprantu, kad su laiku prisiriši ir būna skaudu prarasti žmogų. Man taip buvo su buvusiais santykiais - nors suvoki, kad meilės seniai nėra, žinai, kad nieko gero nelaukia, bet vis tiek pateisini save, kad negali tiesiog imti ir išduoti žmogų, išmesti kaip šiukšlę iš širdies. Taip nesažininga. Gal panašiai prisiriša ir motinos prie savo vaikų? Palaipsniui tapdamos jiems našta ir nepakeliama kontrole? Neduok dieve, tokie santykiai - kai motina nesugeba paleisti jau suaugusio vaiko... Geriau jau, matyt, gyvent be to...

  9. ieva.pieva
    2016.06.21 13:42 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 13:42 (prieš 1 m.)

    lin99 parašė:
    Tai ne tas pats, kai jis buvo pilve - nematei, tik zinai, kad auga. O dabar ta maza butybe atrodo tarsi butu nezinia is kur atsiradusi

    Kol auga pilve tikrai nesijaučia, kad esi motina, todėl ir neglostai ir nekalbi. Kažkokia nesamonė - kalbėt su pilvu Na, nebent yra tokių kurios kažkaip pajaučia kad ten auga kitas žmogus, ir tie judesiai tai ne dujos kaupiasi, ar pilvas gurgia.. Aišku, noriu kad vaikas būtų protingas, kad augtų sveikas ir viskas jam būtų gerai.

    Kam nešiojau? Tam kad pagimdyčiau ir turėčiau šeimą. Vardan mylimo vyro. Juk jis taip troško šeimos, vaiko. Galų gale, gyvenant sau, kad ir su vyru - vis tiek jauti kažkokią beprasmybę. Norisi pakeisti gyvenimą, kad taptų prasmingas. Norisi užsiimt kūryba: kurti meną, kurti namus, šeimą.. Na, kažką kurti, nes mano santykiai buvo tapę nieko nebekuriančiais. Manau, pasielgiau teisingai: padariau vyra laimingu žmogumi ir dabar yra didelis potencialas mums abiems kurti: namus, vaikus, - savo gyvenimą.

    Žinoma glaudžiu aš tą vaiką, nes kitaip tai rėkia. Turbūt tampa jis "rankinukas".. Tik nuo to jis nesidaro "mano vaikas". Galėčiau, matyt, kad ir su draugės ar svetimu vaiku lygiai taip pat elgtis. Kūdikis yra kūdikis, motinystės jausmas neprivalomas, - privaloma turėti tik daug kantrybės!

    2 2
  10. ie.va
    2016.06.21 13:43 (prieš 1 m.)
    2016.06.21 13:43 (prieš 1 m.)

    ieva.pieva parašė:
    Manau, pirmą žingsnį padarėte, įsivardinote sau, kad yra dalykų, kurie jus neramina ir panašu, kad norite juos įveikti. Vieno recepto, kuris padėtų priimti motinyst…

    Manau, kad apsivers jūsų pasaulis aukštyn kojomis, kai vaikas pradės jums rodyti dėmesį. Kai šypsosis vos jus pamatęs, kai šauks "Mama!", kai atbėgs į glėbį, kai rankutėmis tyrinės jūsų veidą, kai ryte nubudęs pabučiuos ir apkabins... mano aplinkoj dauguma vyrų nejaučia kažkokios begalinės meilės vaikui, kol "jis guli ir žiūri į lubas", bet kai pradeda gaut kažkokį atsaką iš vaikų, tai labai greitai viskas pasikeičia. To linkiu ir jums

    19
Žinutės parašytos:
Naujas komentaras