2015.01.02 13:25 (prieš 11 m.)
Jovita22 parašė:
Skaitau ir net graudu darosi...gaila darosi mergaites,kad budama dar tokia maza nepatiria kas yra mamos meile ir siluma
greiciausiai autores visiskai nesuprantu…
Visiškai pritariu. Man irgi graudu pasidarė
Man labai gaila to kūdikėlio, kuris nepelnytai negauna savo mamytės meilės. Juk kūdikis yra nekaltas, jis nesuvokia daugelio dalykų ir mokosi iš patyrimų. O jei jis nepatiria meilės ar šilumos, o kai naktį kviečiasi mamytės patiria tik nervų pliųpsnį, šaukimą, tai jis išgyvena nuolatinį sresą
Pamenu, kai maniškė gimė, aš miegot negalėdavau, nes nuolat norėdavau į ją žiūrėti ir grožėtis, kokia ji nuostabi. Nepaleisdavau iš rankų valandų valandom, nes tai geriausias jausmas pasaulyje glausti tą jaukią šilumėlę glėbyje. Žindydavau po 15 ar daugiau kartų per parą, prausdavau, puošdavau rūbeliais ir mėgaudavausi kiekviena akimirka. O kai pravirkdavo, tai nuraminti buvo šventa pareiga ir didžiausia siekiemybė, nes širdis iš skausmo plyšdavo, kai mano vaikas verkia. Ir manęs niekad nenervindavo nei verksmas, nei pampersai, apskritai niekas. TV, draugai, mylima katytė, kiti užsiėmimai tapo nebesvarbūs, net nelabai įdomūs. Geriausiai jausdavausi myluodama leliuką. Tarp kitko, vyras 5 savaites atostogų pasiėmėmė gimus dukrytei ir viską lygiai taip pat išgyveno - dvi savaites abu ašarodavom iš laimės žiūrėdami į ją miegančia ir kalbėdami, kokia ji graži ir nuostabi
Mamytei reiktų kuo skubiau susitvarkyti su savo jausmais, kreiptis pagalbos ir pačiai su savim dirbti (neužtenka sau pasakyt aš bloga mama, reik sakyt "aš privalau būi pati geriausia mama") ir atlikti savo motinišką pareigą. O jei nepavyksta, tai vaikiuką turėtų auginti tas, kas jį mylės labiau nei save....