2018.12.07 08:08 (prieš 7 m.)
Susirgau būdama 20 m, po tėvų skyrybų, dėl kurių labai pergyvenau, praktiškai nemiegodavau. Iš pradžių sąmonė sutrikdavo, gydytojai iškart įtarė šią ligą. Eeg tyrimas pakitimus rodė tik pirmą kartą, vėliau, paskyrus vaistus, visad būdavo be pakitimų. Tik su pirnaisiais vaistais dar apie pusmetį kartais pasikartodavo, o pakeitus vaistus simptomų nebeliko. Bandymai vaistus nutraukti būdavo nesėkmingi. Nėštumą planavau iš anksto, daug domėjausi dėl galimų rizikų, labai pergyvenau ir bijojau, bet labiausiai, kad liga atkris (žinojau, kad mano vartojamų vaistų koncsntracija nėštumo metu ženkliai sumažėja, dėl to būna atkryčiai). Ligos pradžioje susidūriau su labai neigiama aplinkinių reakcija. Prieš pastojant pasidariau daug tyrimų, 4 mėn prieš nustojant saugotis pradėjau vartoti folio rūgštį didesniais nei paprastai kiekiais. Pastojus vyrui pranešiau iškart, teko anksti pasisakyti darbe vedėjai, kad suprastų, kodėl noriu nuo visų pasislėpti. Tėvams pasakėme tik gal 5-6 mėn. Man liga atkritinėti pradėjo pirmo trimestro pabaigoje, bet būdavo tik paprastieji priepuoliai (keistai jausdavausi, aplinkiniai nieko nepastebėdavo), bet labai stresavau, nes galėjo bet kurią minutę pablogėti. Vaistus teko didinti ne kartą. Po gimdymo taip pat kartais pasikartoja paprastieji, bet dėl to, kad mažai miegu, nes tenka naktį dažnai ir ilgai žindyti. Su dukryte viskas gerai 
