Žiogelis_ parašė:
Ačiū už nuomonę, bet tikiu, kad sunku vertinti kai nėra matomas pilnas paveikslas.
Žinokite, Jūsų sūnui svarbiau būti su tėvu, o ne tai, kaip Jūs miegate ar koks šiltas Jūsų ryšys. Kažkada jis buvo šiltas (jei 2 vaikus užgyvenote). Dabar nebėra. O žinote, kad taip nebus su kitu (kitais) partneriais? Visos tos terapijos ir pan... Na, ne visi to nori, ne kiekvienas sutiks ir juolab ne kiekvienam padės. Daugybė žmonių į teismą skirtis ateina po krūvos terapijų 
Įsivaizduoti, kad nueisime, pasėdėsime ant sofkutės, viską aptarsime ir viskas išsispręs... Tai irgi magiškas mąstymas. Matau, kad su tuo žmogumi jau turite 5 m. vaiką, tai ne porą mėn. pažįstami. Klausimas, kas pasikeitė (ar kaip tik niekas nepasikeitė). Minite "į vakarėlius nueina". O seniau neidavo? Ar visados eidavo, bet dabar Jums pikta, nes jau pati nueiti negalite? Ne visada kaltas partneris ir ne visados partnerio elgesys yra atsakymas, kas įvyko. Gan dažnai matau, kad moterys tikisi, kad gimus vaikui pasikeis vyro gyvenimo ritmas, bet dažniausiai, gimus vaikui, keičiasi tik moters (arba daugiausiai moters) gyvenimo ritmas. Galima dėl to piktintis, o galima priimti kaip normalų dalyką ar net dovaną - aš esu MAMA, manęs vaikui reikia labiau, aš galiu su juo praleisti visą dieną (nereikia į darbą) ir t.t. ir pan.
Ko galite tikėtis dėl išlaikymo ir/ar bendravimo tvarkos, aš jau atsakiau seniau. Tai nematau prasmės kartotis. O ar skirtis, ar ne, yra tik Jūsų sprendimas. Aš nebandau jo įtakoti. Tik pasidalinau pastebėjimu, kad tikėtis, jog greitai turėsite naujus santykius su 5 m. vaiku ir 2 mėn. kūdikiu ir kad tie santykiai bus sėkmingi... Man tai atrodo labai aukšti lūkesčiai. Ir tas atrodymas ne tik teorinis. Dažnai tenka dalyvauti žmonių gyvenime tuo jiems sudėtingu metu (per skyrybas, ginčus dėl vaikų) ir matyti tą patį nuobodų scenarijų: Skiriasi, nes tikisi, kad bus geriau. Nežino tiksliai, kaip, bet tikisi, kad bus. Skiriantis tampa dar blogiau. Po kurio laiko, aišku, atsiranda kitas žmogus, kita šeima, bet problemos dažniausiai vėl kyla tos pačios ir dar plius seno gyvenimo našta.
Man pasirodė (gal klaidingai), kad viena esminių Jūsų motyvacijų skyryboms - nauja graži šeima. Nu liuks. Tik, pati augindama beveik 3 m. pasiutėlę, žinau, kaip kartais sunku priimti net savo vaiką. Nors tai tavo kūnas ir kraujas ir tu mirtum už jį. O įsivaizduojate, kaip sunku svetimą (netgi 2 svetimus)? Jūsų vaikai tokio amžiaus, kai jiems reikia labai daug dėmesio (mažajam praktiškai ištisai). Tai kada kursite tą naują šeimą? Kada eisite į pasimatymus? Kada bus Jūsų "romantiškas" laikas? Kaip derės Jūsų nauji santykiai ir žindomas, nuolat rėkiantis kūdikis? Ar tas naujas vyras tikrai bus motyvuotas neiti į vakarėlius (pas draugus, tėvus ar pan.), o sėdėti su moterimi ir svetimais vaikais? Ar norėsite daugiau vaikų (jei vyras bus bevaikis, turbūt jų norės)? Ar priimsite vyrą, kuris turės savo vaikų? Ar norėsite leisti laiką su jo vaikais ir jais rūpintis (gaminti valgį, tvarkyti po jų ir pan.)? Kaip marčią su tokiu kraičiu priims jo tėvai? Ar pati norėtumėte kurti gyvenimą su vyru, kuris turi 2 analogiško amžiaus vaikus ir jie gyvena su juo?
Atsiprašau, jei mano klausimai sukels ne itin optimistiškų minčių.
Vaikas
