Forumas

Sveiki,

iš tikrųjų nėra tokios specialios pagalbos, kuri būtų teikiama TIK hiperaktyviems vaikams ir kuri negalėtų būti teikiama judriems, neturintiems hiperaktyvumo diagnozės vaikams, jei mes kalbame apie ugdymą . Aktyviems, judriems vaikams labiau, nei visiems kitiems svarbu, kad būtų sudaryta aiški dienos struktūra (dienotvarkė), kad būtų apibrėžtos elgesio taisyklės, jie žinotų, už kokį elgesį bus taikomos tam tikros pasekmės (paskatinimai už tinkamą elgesį ir paskatinimų nebuvimas - už netinkamą). Reikėtų individualiai kiekvienam vaikui įvertinti, kiek laiko jis geba išlaikyti dėmesį, ir užduotis suskaidyti taip, kad jis būtų pajėgus jas atlikti: pavyzdžiui, jei vaikas sukaupia dėmesį 5 minutėms, o užduočiai reikia 15 - reiškia, skaidome užduotį į tris dalis, kad jis galėtų dirbti 5 min + 5 min + 5 min, tarpuose padarant pertraukėles, kad vaikas galėtų palakstyti ir "padūkti". Taip pat šiems vaikams svarbu, kad, kiek įmanoma, jų dėmesio neblaškytų įvairūs dirgikliai: kadangi dažnai hiperaktyviems vaikams būdinga ir dėmesio sukaupimo stoka, jie labai lengvai nukrypsta prie kitos veiklos ir nebaigia tos, kurią pradėjo. Paprastai stengiamasi juos nuolat sugrąžinti prie pradėto darbo, o iš aplinkos patartina pašalinti nereikalingus žaislus, daiktus, išjungti fone grojantį televizorių ir panašiai.

Tačiau visus šiuos patarimus, kuriuos trumpai paminėjau, galima taikyti visiems vaikams, kurių elgesys gal ir nesiektų hiperaktyvumo diagnozės, tačiau jie yra judrūs ir aktyvūs, nenusėdintys vienoje vietoje.

Kalbant apie diagnozę, mažiems vaikams neskubama rašyti šios diagnozės, nes nėra paprasta apibrėžti, kas yra per daug didelis judrumas: ikimokyklinukai ir taip dažnai esti judrūs, aktyvūs, besidomintys aplinka. Be to, tokiame amžiuje nėra lengva atskirti, ar vaikas hiperaktyvus, ar jis dėl ko nors nerimauja (tai labai dažna būsena, kada diferencijuojame su hiperaktyvumu), nes maži vaikai dar gana sunkiai geba apibūdinti savo būseną, įskaitant ir nerimą. Dar vienas dalykas yra diagnozės nustatymo ypatumai. Lietuvoje yra taikoma TLK-10-AM ligų klasifikacija, pagal kurią hiperaktyvumas diagnozuojamas kartu su dėmesio sutrikimu. Dėmesio sutrikimą galima diagnozuoti atliekant intelekto tyrimą Wechslerio testu, tačiau jis taikomas tik nuo 6 metų: tai ir yra amžius, kai dažniausiai diagnozuojame aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Šiame amžiuje vaikai lanko priešmokyklinę grupę arba jau pradeda eiti į mokyklą, tad padidėjęs aktyvumas ir dėmesio sukaupimas ima trukdyti mokytis, atlikti skirtas užduotis, tada reikia intensyvesnės pagalbos.

Jungtinėse valstijose, taip pat nemažai Europos šalių yra taikoma kita ligų klasifikacija - DSM-V. Pagal ją gali būti išskiriamos atskiros diagnozės: padidėjusio aktyvumo, dėmesio sutrikimo ir impulsyvumo. Gali būti bet kurie iš šių sutrikimų deriniai, taip pat vieni tokie sutrikimai. Todėl šalyse, kur taikoma ši klasifikacija, šios grupės diagnozių nustatoma daugiau. Vis dėlto sudėtinga pasakyti, ar tai gerai, nes šiuo metu daug kalbama apie tai, kad Jungtinėse valstijose per dažnai skiriami vaistai hiperaktyvumui gydyti, jie skiriami net visai mažiems vaikams ir kūdikiams. Taip, vaistai gali būti skiriami, tačiau atsižvelgiant į jų šalutinį poveikį tą reikėtų daryti labai atsargiai. Beje, Lietuvoje jie nėra kompensuojami, gydymas mėnesiui gali kainuoti apie 200 Lt, tad dažnai net ir tos šeimos, kur vaikui diagnozuotas hiperaktyvumas ir kur galėtų būti skiriamas gydymas vaistais, vaistų atsisako.

Dar šiek tiek informacijos apie hiperaktyvumą galite rasti šiame straipsnyje: www.psichoterapija-jums.lt/Straipsniai-hiperaktyvus_vaikas.htm .

Jei dar turėtumėte klausimų, prašom rašyti .