Skaitau daug Jūsų patirčių, esamų jausmų. Su antruoju gimdymu man viskas buvo lb greitai ir sklandžiai, jokios blogos patirties, to visiškai nesitikėjau. Na apart siaubingas, siaubingiausias pasaulio skausmas 😃 Bet pirmasis gimdymas visai kitoks, kurį laiką ir aš mąsčiau, kad gal būčiau pasistengusi daugiau ir nebūtų prireikę replių pagalbos. ( Išstumti nepavyko, tuomet staigiai vaikas apsisuko virkštelę aplink kaklą ir užstrigo, pradėjo kristi tonusai vaikelio, operacijai buvo jau per vėlu, nes galvytė jau matėsi, tuomet turėjau sutikti su replių pagalba,kad galvytę pataisytų ir vaikas kaip mat gimė. Tačiau kiek streso priturėjau, medikai maigė pilvą, rėkė ant manęs, kad aš kalta būsiu jog mirs vaikas, jeigu su replėmis nesutiksiu, triukšmas ir panika palatoje. Labai bijojau replių, nes žinojau jų naudojimo komplikacijas. Dėkoju visatai, kad vistik sutikau ir jas panaudojo, gimė sveikutėlis sūnus, o galėjo būti kitaip. Po gimdymo jau ėjosi viskas puikiai, bet tos komplikacijos paliko manyje kažkokią baimę kurį laiką. Galvojau, kad aš kalta nes nesugebėjau išstumti. Man nei gimdymo metu, nei po gimdymo niekas net nepaaiškino kas įvyko!!! Aš viską sužinojau tik gavusi išrašus po keturių dienų. Tada supratau, kad ne tame esmė, kad neišstūmiau, o užstrigo. Kažkiek palengvėjo.) Labai keista, bet per pirmą gimdymą skausmą pamenu, kad jaučiau, bet tas skausmas visas nublanko prieš tą siaubingą stresą. O šį gimdymą pamenu, kad nerealiai skaudėjo, galvojau numirsiu tikrai, bet ėjosi viskas sklandžiai. Per abu gimdymus negavau visiškai jokių nuskausminamųjų dėl įvairių priežasčių, o skausmo suvokimas kaip skiriasi.
Pas mane vaikiukai tikrai ramūs, pirmasis tai ten išvis toooks patogus vaikas.😁 Antrasis dienos metu moka parėkauti, bet palyginus tai ir su juo paprasta. Esmė tame, kad mano protas šviečia, kad tik aš geriausiai vaikus prižiūriu, kad tik aš su jais teisingai elgiuosi, atsipalaiduoti negaliu dažnai. Labai norisi kontroliuoti vyrą dėl vaikų priežiūros, o palikimas kažkam tai išvis utopija atrodo.😃 Aš taip save apsunkinu, žinau, bet kažkas manyje yra, kad negaliu atsipalaiduoti žinant, kad vaikai ne sumanimi. Vyresnėliui 6 metai tai galiu pasakyti, jog jau oj pažengiau ties tuo- kartais nakvoja pas senelius, išeina į darželį ir jau esu gana rami, kad jis daržiuke, vyras vyresnėlį suvežioja į burelius ir jau gana ramiai į tai žiūriu. Viskas palaipsniui atsipalaiduoja. Su mažyliu vėl iš naujo...Bet dirbu su savimi ir daugiau, dažniau leidžiu būti su vaikeliu vyrą, kuomet aš einu pvz žaisti su vyresnėliu ar savais reikalais. Anksčiau visada norėdavau matyti kaip ir ką daro vyras su vyresniu sūnumi, dabar jau jie turi savų reikaliukų ir į tai nesikišu, na dažniausia.😃 Atrodo juokingos bėdos, bet tokie mano jausmai. Ir gaunasi, kad atvirkščiai nei dauguma mamų- aš galvoju, kad aš pati geriausia mama jiems, aš jiems visą save atiduodu ir su manimi jiems saugiausia. Negalvoju, kad aš geriausia iš visų mamų, kad jos prastesnės ar pan, bet pati geriausia būtent su SAVO vaikais. Be to aš, kad ir atrodytų labai atlaidi, mylinti, lepinanti, bet griežta, tad auklėjimas noriu, kad būtų irgi pagal mane... Sunku prisiversti leisti vyrui kažkaip daugiau žodžio ties auklėjimu duoti. O vyras mano labai ramus, jis leidžia man tame vadovauti...Nors gal reiktų ir neleisti . Gal juokinga, bet tokie mano išgyvenimai. 
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
Vaikas
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Kūdikių pasaulis
- Antibiotikai ir žarnyno sveikata
- Augu sąmoningai
- Neišnešioti kūdikiai
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Vaiko higiena
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Vaikų vardai
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko ugdymas
o šiaip tai tikrai visiems būna visokių dienų. Esu be galo pozityvus žmogus, bet mane buvo įsukusi depresija. Gimus pirmam vaikui 2 savaites beveik nelipau iš lovos, vyras darė viską: gamino valgyti, tvarkė namus ir pan. Gimus antram negalėjo likti namuose, man labai trūko to lepinimo, nuolat jam priekaištavau ir pan. Pagavau save galvojant siaubingus dalykus, o tada užpuldavo panikos atakos iki tokio lygio, kad tik verkiau ir negalėjau nei kvėpuoti, nei kalbėti. Galvojau, kad reikėtų eiti pas psichologę, bet buvau įsitikinusi, kad iš manęs atims vaikus. Žodžiu, emocinė būklė buvo žemiau plintuso. Dabar jau viskas gerai. Nors būna dienų, kai ji tik zyzia, nemiega ir nenulipa nuo rankų. Bet supratau, o tai man labai padėjo jaustis geriau, kad aš esu ne tik mama, bet ir moteris. Ir negaliu rūpintis kitais, o save visai pamiršti. Todėl, jei tik reikia, persirengiu ir 5 kartus, bet nevaikštau apvempta, įlendu į dušą, nors vaikas ir paverkia tas kelias minutes. Rytoj eisiu į kirpyklą, laukiu kaip didžiausios šventės. Dar pradėjau lankyti treniruotes kartu su vaiku, tai prasiblaškom. Pirmą vaiką stengiausi migdyti tik jo lovoje, nors tekdavo pusę nakties prasūpuoti. Dabar nesuku galvos ir mažylę migdau šalia savęs. Dar man labai padeda laikas sau. Kiekvieną rytą keliuosi anksčiau, pagalvau ir pažiūriu serialą. Ramiai. Tos, kurioms čia pirmas vaikas, dabar jau visam gyvenimui turėsit dėl ko pergyventi.
