Shiurkshtuke parašė:
Besilaukdama galvojau, kaip bus smagu stumdyti vežimėlį Neries pakrante ir gurkšnoti kavą ar kitą gėrimą saulėtą pavasario dieną.
Aš irgi įsibaizdavau,kaip palei Vilnelę vaikštinėsiu su vežimuku išsišiepus, su kavyte, ausyse koks podcast'as ir bus viskas belekaip gerai. Mhm.. negalvojau kad bus man šūdinų nuotaikų (kaip pvz šiandien,kai vaikas nuo rankų nenulipa ir toliau metro negali pasitraukt net jei BabyBjorne guli ir visą laiką zirzia,kažkas nepatinka), kad bus jai blogų nuotaikų ir prasibudinės bevežiojama, kad būsiu pavargus ir NENORĖSIU eit į lauką (čia pabiausiai nustebinęs dalykas). Bet,aišku,vis tiek eini. Žinai,kad prasiblaškysi,kad vaikas ilgiau miegos lauke ir pailsės. Neįsivaizdavau,kad ne kavytė, o soskė, merliukas, šnypšniukas balto triukšmo ir kiti "linksmintojai" bus geriausi draugai😁 ir neįsivaizdavau,kad martais net užknis tam lauke taip ilgai būt🙈 oj tie lūkesčiai, oj tie lūkesčiai.
O šiaip tai pasidalinsiu dar vienu keistu pasijautimu. Gal dar kas nors panašių minčių turit ir lengviau bus žinant,kad ne aš viena. Blemba,mane vis pasiveja mano gimdymo istorija ir aš parinuosi, ar negalėjau kažko padaryti kitaip,kad ji nebūtų tokia traumuojanti. Nesuprantu,kodėl dabar išlenda. Gi svarbiausia,kad ir vaikas ir aš likom sveikos gyvos ir viskas. CP randas gražiai gyja, kūnas atsistato, viskas ok. Ir nesuprantu,ar čia ta klišė,kuria šiaip nė pro kur netikiu kad tipo jei CP,tai esi prastesnė,nes gi ne pati pagimdei. Ar čia tiesiog po laiko išlenda trauma ir dėl to vis iškyla prisiminimai. Ir suprantu racionaliai,kad bandant gimdyt ir gydytojai nurodžius,kad nu nepavyks, reik CP, aš jau nieko negalėjau padaryti tikrai. Bet iš kitos pusės, atėjo juk viršesnė gydytoja patvirtinti ir prievartavo tada mus spausdama tą vargšą pilvelį tryse,kai jau maniau bus amen. Tai jei ji bandė,gal buvo kažkokia mažulytė tikimybė man dar stipriau stumt ir kažkaip kažkaip pagimdyt? Čyzs🙈 Kitavertus vėliau jau išleidžiant iš ligoninės dar kita gydytoja sakė,kad man buvo be šansų pagimdyti pačiai. Nu tai žodžiu minčių begalybė. Nemaniau,kad jau praėjus tiek laiko, išlįs tokios nesąmonės. Nors ku kitos pusės,kai pagalvoji, niekas normaliai man nieko neaiškino nei prieš, nei po. O kai kažko nežinau,va tuos tarpelius ir pripildai visokioms savo mintim.
Nu va,pasakiau,yai gal legalizuojant savo pamąstymus bus biški lengviau 🌼 greičiausiai su laiku praeis ir racionaliai suprantu,kad nei gimdymo patirtis nei būdas nelemia,kokia būsiu mama savo vaikui. Bet jei norėsim antro vaiko,manau prieš gimdymą eisiu pas psichologą,kad normalizuiti visas mintis, nepridėti lūkesčių sekančiam gimdymui ir nebijoti jo.