Galiu is patirties pasakyti, kas liecia nedrasius, kuklius vaikus ir ju adaptacija darzelyje. Mano dukra buvo labai nedrasi, su vaikais nezaide, mazai labai kalbejo, nors buvo 3 m., kai pradejom leisti i darzeli. Tik su suaugusiaisi jausdavosi saugesne, atrodo bijodavo ir vengdavo vaiku svetimu visur, kur sutikdavom. Ir man dabar butu lengva pasakyti kitai mamai, nenuleiskit ranku, veskit, pripras...Pripras, taip, bet tokiems vaikams labai daug laiko reikia, negalima ju spausti, jie patiria daugiau streso. Mano dukra vienintele buvo naujoke, gal ir paverkdavo, kai palikdavau, bet visa laika sekiojo aukletoja ir nezaizdavo su nieko, visada budavo itampoje ir nusiminus,abejinga viskam. Pirmom dienom palikdavau porai val. ir laukdavau masinoj visa strese, viena karta atejau i rubine ir girdziu, kai aukletoja kalba: na ta motina vel slankioja...buvo labai skaudu, nes veliau pamaciau, kokia vedmaine aukletoja turejom, ji vis tvarkydavo tu vaiku zaislus ir atrodo daugiau nieko neveikdavo, o seimininkute buvo kaip kokia kalejimo priziuretoja
ateidavau pasiimt vaiko pries pietu miega, tai vis girdedavau jos rekima: gulet, sakiau, saaa, tylos..na zodziu, ligos vaikui 3 sav. namie, 3 darze, jokio progreso, tik kaltinimai dukrai ir man is aukletojos: dar tokio vaiko nemacius..Kazkaip ir tada kaltinau save, stresavau, ir vis delto pavargus nuo ligu, po pusmecio, nusprendziau nebevesti vaiko iki kitu metu, tiksliau issibraukem is sarasu...ir laukem eiles savo rajono darzelyj. Po metu situacija buvo daug geresne, gavom gera aukletoja, kuri niekad ne apie viena vaika blogai nekalbedavo, labai mokedavo graziai pasakyti vaikui, jei kas ne taip...ir dukra vis keites, drasejo, pradejo draugauti..dabar jau eina i 1 klase. Su sunum viskas daug lengviau, as pati jauciuosi drasesne, stipresne ir patariu kovoti uz savo vaika, nors ir koks sunkus tu aukletoju darbas, bet jos privalo gerbti vaikus ir padeti jiems...