Kaskart atėjus vis randu gerų naujienų, labai smagu matyti, jog vis daugiau mamukų sėkmingai sulaukia savo mažulių, 
Kol mažiukas miega ir papukai ilsisi, papasakosiu kaip visgi men sekėsi gimdyt... Taigi, prieš savaitę mane paguldė į patologinį dėl pernešiojimo, kaip paaiškėjo, jau su kaklelio prasivėrimu per du pirštus. Akušerė skatinti neskubėjo, sako, palaukim, gal per savaitgalį pati veikla užsikurs. Tačiau tos dienos prabėgo ramiai, be jokių ryškesnių sąrėmių ar vandens nubėgimo. Tad pirmadienį iš pat ryto atėję sako "keliausim į gimdyklą skatinimui". Pasiūlė, ar norėčiau klizmos - neatsisakiau, nes po ilgai varginusio vidurių užkietėjimo buvo kaifas išsivalyti. Taigi, taip apie 9:30 jau buvau gimdykloj. Patikrino kaklelį - net 8 cm prasivėrę! Nuleido vandenis, kad prasidėtų sąrėmiai, tai kadangi pas mane jų gerokai virš normos buvo, tai iš manęs nuvilnijo cunamis ir skendom visi. Akušerė nutarė, jog laukiam, gal tie likę 2 cm prasivers savaime ir nereiks nė skatinimo, tad liepė vaikščiot. Na vaikštau vaikštau, iš manęs ne tai, kad varva, o tiesiog bėga srove tie vandenys, pradėjo atsirasti sąrėmiai, bet reti ir nereguliarūs. O man nuo to vaikščiojimo jau net kojas paskaudo... Apie 15 val. atėjusios akušerė su gydytoja nusprendė, kad niego gero nebus, niekas pas mane toliau neprogresuoja, tad ėmė lašinti skatinamuosius. O vat tada ir prasidėjo tokie sąrėmiai, kad laikykis... Dabar puikiai suprantu, kodėl renkamasi gimdyti su epidūru, nes gimdymas buvo tikrai labai skausmingas, tačiau mano atveju aš jau tokio pasirinkimo neturėjau, tad teko gimdyti be jokių nuskausminamųjų. Kankinaus ilgai, nes vaikutis takais labai lėtai slinko, tad man ilgai neleido stumti, net kai jau ir norėjosi tą daryti. Teko gelbėtis vien kvėpavimu ir tą skausmą iškvėpuoti. Ir tik kai jau pagaliau pasirodė galvytė, vėlgi, stumti teko labiau ne stenint, o kvėpavimu, kad neplyščiau ir nereiktų kirpti. Ir taigi, neprisimenu, kiek jau ten tų stūmimų buvo, bet šiaip ne taip 18:02 mano mažylis išvydo pasaulį. Tačiau vis tik plyšau viduj ir žiauriai, jog net gydytoja negalėjo suprasti, nuo kurios vietos pradėti siūti, nes jos žodžiais tariant, vaizdas kaip po granatos sprogimo. Tai ilgai jos ten keliese mane siuvo, sakau, tik neužsiūkit visko. Deja po visko savom kojom nuo nuovargio nebepaėjau... Tačiau mažiukas gimė sveikas, guvus ir tai svarbiausia.
Taigi, reziumuojant viską... Kad iki 8 cm prasivėrimo nejutau jokių sarėmių, gal ir gerai, bet kita vertus, jei nebūčiau savo gydytojos pasiūsta į ligoninę, kažin, kiek ilgai ir su kokiu prasivėrimu būčiau vaikščiojusi ir kažin kada būtų natūraliai prasidėjęs gimdymas. Nes vien iš placentos matėsi, jog pernešiota ir laikas ėjo į pabaigą.
Tuo pačiu noriu pasidžiaugti, jog pasirinkau gimdyti 2-oj klinikinėj ligoninėj, nes personalas nuostabus, tikrai daug dėmesio ir priežiūros, ypatingai man reikėjo nemažai pagalbos po gimdymo su žindymu, kažkaip sunkiai man sekėsi su šiuo reikalu. Ir šiaip, neturiu kuo skųstis, man ir lovos patogios buvo, ir maistas kažkaip skanus kaip reta, nu žodžiu... Apart sunkaus gimdymo, namo grįžau su teigiamom emocijom. Dar taipogi labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vyru, jog visąlaik buvo šalia ir labai palaikė gimdymo metu. Be jo būtų buvę dar sunkiau.
Vaikas
o tai tektu eilej i gimdykla stovet 
Bet esame tvarkinga šeima ir mūsų vaikams nieko netrūksta :). O be to kai gimdziau pirmą ir antrą dukrytes Antakalnyje, jie skaitesi aukščiausio lygio gimdymo namai ir ten tikrai daug gimdyvių būdavo, nes tuo metu santariškiu gimdymo namu net nebuvo, bet nei karto Antakalnyje nesusiduriau su blogu personalu 
