2013.08.10 04:25 (prieš 12 m.)
as atleidau...
tai buvo seniai, nezinau,kas tuo metu ivyko ir kodel , kadangi santykiai buvo idealus - abipuse pagarba, pasitikejimas, draugyste, gyvenom kartu jau dagiau nei metai, draugavom 3 metus, o zinojom vienas kita 12 metu...pradejau jausti,kad kazkas ne taip, tiesiog sirdimi ( nes turiu ta keista nuojauta ivairiems dalykams)
o paskui, jis viena vakara tiesiog grizo namo, pasisodino mane ir pats viska papasakojo, kadangi negalejo su tuo gyvent, ji pati labai slege tai,kaip jis pasielge. siaip esu labai ramus zmogus, bet tada mane istiko isterija, prikuliau ji is visu jegu, o jis tik sedejo akis nuleides. buvau taip isiutusi ant jo, ant viso pasaulio...jis paprase atleidimo, neverke, nemaldavo, sake gerbs bet koki mano pasirinkima. kuri laika gyvenom kai svetimi zmones po vienu stogu, nes man reikejo susitart su savimi, pati nezinijau,ka daryt. zinojau,kad jis mane myli. bandziau ieskoti priezasciu,kodel taip ivyko, ieskojau ,ka dariau ne taip (nes niekada nebuna tik vieno zmogaus kalte) kol taip pavargau,kad net sveikata suslubavo. paskui kazkaip pati net nezinau kaip, bet viskas susitvarke. zinoma, buvo daug pokalbiu, daug priekaistu is mano puses jam, isteriju. asaru,kol galu gale abu taip pavargom ir reikejo rinktis arba bunam kartu - ir verciam nauja lapa, arba sukam skirtingais keliais. na, skirtingais keliais nepasukom, tas nukrypimas kaip tik dar labiau sutvirtimo musu santykius. aisku, prisiminus dabar viska vel kzkaip net nemiela pasidare. sunkus metas buvo tada. bet dabar viskas klostosi puikiai , pagaliau ryzomes parasyti laiska gandrui
tik galiu pasakyti viena dalyka - atleisti nera taip sunku, kai pamirsti...
