TV
Sveikos,
iš tikrųjų nemaniau, kad kada nors čia rašysiu, bet dabar prireikė moralinio palaikymo skiriantis, tikiuosi jo gauti, taip pat žvilgsnio į situaciją iš šalies. Turime du pradinukus, nesutarimai prasidėjo vaikams esant mažiems: neišmiegotos naktys, vaikų ligos, rutina, t.t. Trumpai tariant, krisdama iš nuovargio tikėjausi vyro tvirto peties, gavau truputį jo laiko, kai nedirbo, kartais anksčiau grįždavo, ir maisto į parduotuvę nereikdavo eiti - nupirkdavo. Paskutinė instancija buvau aš - sukis, kaip nori, turi susitvarkyti. (Visi seneliai buvo labai toli). Ar ligos, ar pilvukas, ar dantys. Vaikai visiškai manęs nepaleisdavo, ištrūkti pusvalandžiui apsipirkti vienai būdavo stebuklas. Grįžusi rasdavau "kankinį" su mamo rėkiančiu vaiku. Iš nuovargio ir nevilties buvo apėmę įvairūs jausmai, prisimenu, labai patikdavo stovėti palei gatvę, kai pravažiuojant sunkvežimiams kildavo galinga oro banga - taip norėjosi pailsėti, jai pasiduoti... Vis dėlto sustabdė nenoras sugadinti vaikams gyvenimo.
Kitas didelis nusivylimas kilo bandant kartu daryti verslą: kiek išeina nuvogdama nuo buities laiko organizavau interneto svetainės kūrimą, už jį sumokėjau, rašiau tekstus, kt., pritraukiau pirmus klientus. Atsirado partneris, kuris savo veiksmais, mano nuomone, sukėlė grėsmę verslo reputacijai (gėrė alkoholį su klientais). Kadangi esu pakankamai karšto būdo, savo nuomonę partneriui išsakiau iš karto. Vyras palaikė partnerį ("nesikišk, pirma turėjai pasakyti man"). Nuo to karto atsisakiau verslo reikalų.
Man šie momentai buvo kertiniai, nustojau pasitikėti vyru, juolab, kad visą laiką emociškai jis buvo kaip trečias vaikas: susinervinęs leisdavo sau daužyti daiktus, sunervintas vaiko galėjo jo nebenuvesti pas gydytoją ir pan. Turėjau numatyti vaikų ožius, ir kaip tai paveiks vyrą, kaip užbėgti konfliktui už akių.
Dabar bendraujam kaip kambariokai, paaugę vaikai pradeda su juo stipriai konfliktuoti. Neklauso tėvo, įžūliai atsikalbinėja. Veja lauk, vadina "šitas" ir pan. Prie vaikų stengiuosi jų tėvo blogai neišvadinti, bet būna, kad ištrūksta. Vyras žodžių neieško, iškeikia mane prie vaikų. Iš tikrųjų vienas vaikų tėvą be proto myli, bet augdamas jau mato jo klaidas.
Manau, kad kaip vyras jis jaučiasi mano nuskriaustas, norėtų būti mylimas, bet po visų įvykių aš jo pradėjau nekęsti. Anksčiau bandymai kalbėtis baigdavosi barniais arba "pamirškim viską, pas mus viskas gerai, tik tu čia susigalvoji", nelogiškais kaltinimais. Nuo aiškinimosi fiziškai pabėga, į prašymą panagrinėti priežastis siūlo pamiršti, kas buvo, ir gyventi toliau. Netiki, kad išdrįsiu skirtis, sako, kad gyvenam dėl vaikų, nors balse girdisi abejonė. Susiradau psichologę, jos nuomone, visi kankinamės ir laikas skirtis, konfliktuodami vaikai sprendžia už suaugusiuosius jų problemas. Šiandien užpildžiau dok. skyryboms su rizika, kad tyčia nepasirašys... Dėl bendravimo su vaikais jokių problemų nedarysiu, tik kad bendravimas neperaugtų į konfliktus.
Man skyrybos yra tragedija, tos gražios pasakos "ilgai ir laimingai gyveno" pabaiga. Taip pat bijau, kaip tai paveiks vaikus. Norėčiau viską padaryti tyliai sutarus, gal net per daug vaikams neaiškinant, tik pasakius, kad jų atžvilgiu niekas nesikeis, mes juo mylim ir būsim kartu, tik dokumentuose nebebūsim vyras ir žmona. Vis dėlto, iš patirties aišku, kad bus daug rėkimo, skėryčiojimosi, keiksmų, daiktų daužymo...
