Skaitau ir susidaro toks jausmas, kad kitos priėmė mano komentarus kaip skatinimą daryti abortus... Šiaip aš esu prieš abortus. Bet nebesigilinkim.
Man tik visada keista būna skaitant komentarus tokios situacijos:
va tarkim aš parašiau, kad auginu kitokį vaikutį – valio, plojimai, kokia šaunuolė. Nors jokia šaunuolė nesijaučiu, ypač tada kai iš nuovargio galvos nuo pagalvės pakelti nebegali... Ar įsivaizduojat kaip jaučiasi namuose likę vaikai nematydami mamos po mėnesį, du, nes tu vėl ir vėl ligoninėje? Kartais jau nežinai kur daugiau gyveni, namie ar stacionare. Ar įsivaizduojate ką reiškia maitinti vaiką per zondą? Keisti pampersus ir plauti užpakalį vaikui ne metus, ne du, ne tris...o dvidešimt metų? Ką reiškia matyti vaiką apkarstytą laidukais, traukuliuojantį ir tiesiogine ta žodžio prasme kenčiantį baisų skausmą? Ne vieną dieną, ne savaitę, net ne mėnesį... Galvojat tada tėvai iš širdies didžiuojasi ir jaučiasi didvyriais, kad augina ligoniuką? Galvojat jie pergyvena dėl savęs, kad jiems sunku? Nė velnio, kai matai kaip skauda tavo vaikui, tu galvoji ne apie tai kad tau sunku, galvoji kaip padaryti, kad jam lengviau būtų. Ir tokiomis akimirkomis neskaičiuoji kiek gi karmos taškų „uždirbai“, nes priėmei duotybę. Ir tada ateina diena, kai tu vėl esi namuose, kai visi kartu žaidžiam, mokomės, dirbam, ilsimės ir tinginiaujam. Kai tavo vaikas vėl ima tobulėti, išmoksta kažko naujo, kai jauti begalinį džiaugsmą. Imi ir pamiršti, kad dar neseniai – skendai nevilty. Taip iki sekančio vaiko priepuolio ir vėl stacionaro... Va taip ir gyveni – bangom, kalneliais... Tada užsuki į forumus ir skaitai tokius komentarus, kaip: Šaunuolė, kad auginat... šaunuolė, kad nepalikot... kaip didžiuojuosi mamomis auginančiomis neįgalius vaikučius... Ir taip keista pasidaro, kur čia džiugesys vertas plojimų? Kokia normali mama paliktų savo vaiką?
Bet jei būtų kita situacija ir vietoj mano komentaro būtų kitas, apie abortą, esu beveik garantuota atsirastų ne viena „nusistebėjusi“ kodėl gi taip žmogau nusprendei... Kaip gi taip? Ech. Na bet gi mes tolerantiški, tai išstenėtume kažką tokio: Čia jūsų pasirinkimas. Stiprybės jūsų šeimai... Jau be fanfarų ar paguodžiančių žodžių, kad taip atsitiko. Ir tada taip „netyčia“ tikrai „nepriekaištaujant“ ir jau tikrai „nesmerkiant“ tik taip, tarp kitko, pastebėtume: aš tai negalėčiau savo vaiko atsisakyt, kad ir koks jis būtų... Ir vėl man keistas toks nesmerkimas... Nesmerkiu, nes gi negražu tokioj situacijoj, bet būtinai parodau, kokia va aš gera, o tu... Natūralu kad būtų ir kito fronto šalininkių, tokių, kurios sakytų, tikrai nereikia gimdyti vaikų kančiai. Ir gintų kito fronto kraštutinumus. Kas irgi nėra teisinga.
Man atrodo, kad kartais pamirštam - gyvenime nėra tik balto arba tik juodo, gyvenime pilna spalvų. 
Šiaip tai natūralu tos skirtingos nuomonės, nes čia bendrauja daugybė skirtingų žmonių ir visi esame „skirtingų planetų“ gyventojai – taip, taip, pradedant kalbėti apie pačią šeimos sampratą, aplinką kurioje gyvenam, kasdienybę su kuria susiduriam, patirtis kurias patiriam, išsilavinimą, požiūrius, pasaulėžiūrą ir t.t. todėl ir nuomonių oi kaip visokių yra... Bet bėda yra ne nuomonėse... Bėda yra tame „pakylėjime kenčiančiųjų“ ir „nesmerkime“ nusprendusių kitaip...
Visi turbūt žinome, yra toks terminas - tolerancija, kuris šiuo metu nuvalkiotas labiau už Paris Hilton ir reiškia viską bei nieko. Pati bjauriausia tolerancijos pasekmė yra ta, kad tu ne tik nebegali išsakyti savo neigiamo požiūrio į kažką, bet net ir jokios konstruktyvios kritikos ar pastabų skirtingomis temomis. Aišku dabar imsit prieštarauti „kaip tai negali, kas tau draudžia, imk ir išsakyk“. Tačiau koks skirtumas, ką kiekvienas sakom, svarbu, kaip elgiamės kai tokios pastabos realiai pasirodo. Ogi prasideda stebėjimasis kaip galima taip „neteisingai“ galvoti, kaltinimai savo nuomonės iškėlimu ar brukimu, ta pačia netolerancija ir t.t. ir pan.
TV
O dėl tikėjimo, kad yra žmonių kurie moka priimti bet kokį likimą - aš ne tik tikiu, bet ir turiu gyvų pavyzdžių... Tik va ir jie ne visada yra tikri, kad kiekvienas jų sprendimas buvo geras 
Dėl tokios priežasties žudyti mažą žmogutį man ranka nekiltų. Dievas jums jį siunčia ne šiaip sau.
Kad ir kaip sunku buvo praeitų..
galiu ir savo trumpai papasakoti, nors jinai labai į jūsų panaši 
pas mane buvo dukra, pas jį du - sūnus suaugęs ir paauglė dukra, mes du juo kartu tris metus jau buvom, na ir pastojau aš. Nelabai planuotai, nors aš o ir dukra visą laiką seses prašė 
Ne neplanuo…
