Zinokit retai kada rasau forume, bet si kart nesusilaikiau. Gal todel, kad si tema man yra labai artima... Taigi, kai buvau dar vaikas, mano mama pastojo. Labai visi dziaugemes kad neuzilgo pagauses seima. Nestumas jai lengvas nebuvo. Gulejo ligonineje, stebejosi pas gydytojus. Ir viena diena suzinojom kad vaisius negyvas. Tiesiog, neplaka jau jo sirdute, nesibaladoja jis rankitemis. Verkiem visi. Net ir neartimi giminaiciai buvo susigraudine. Mergyte uzduso. Apsiviniojo verksele aplink kakla ir uzduso. Mama gimde ne gyva kudiki (taip, gimde, skatino gimdyma vaistukais) Paskui suzinojom, kad mergyte buvo su patalogijom. Neturejo isanges. Tektu jai gyventi visa gyvenima su maisiuku. Tevai nestumo metu apie tai nieko nezinojo, bet pasiklausus mamos, ar ji zinojus, kad gims nevisai pilnavertis zmogutis butu ji gimdziusi, ji vienareiksmiskai pasake TAIP. Ir iki sios dienos teigia, kad gimdytu ir augintu. Bet deja, auginti nebeturejo ka. Mergyte pati nusprende negimti... Po keleriu metu ji pastojo vel. SI karta viskas lyg ir gerai. Bet... genetikai teigia kad vaikas bus daunas. Vel sokas, vel asaros, vel nervai. Vel bijojimas prarasti vaika. Ir zinot, nors genetinai maza tada dar buvau, bet zinojau, kad tas vaikas turi gimti! Laukiau jo. Ir nesvarbu man buvo, dauno sindroma tures jis ar ne. Nezinau, gal mama giliai sirdyje apie isvalyma ir maste, bet siaip ji buvo nusiteikusi i gimdyma. Irgi daug tyrimu, laiko, tu kartus paime vaisiaus vandenys. Bet... dauno sindromas nepasitvirtino. Kita diangnoze -Sirdute turi tik du vamzdelius, vietoj trieju. Buvo sunku, nes net nezinojom kas tai ir su kuo tai valgoma. Gydytojai negalejo pasakyti ar reikes operacijos ar ne. Zodziu, broliukas gime. Ir taip, vamzdeliai du, ne trys. Gydytojai buvo teisus. Kas puse metu abziuros pas kardiologus buvo privalomos. Siaip, vaikas augo sveikas, stiprus, grazus. Neatsiliko nuo bendraamziu. Po metu suzinojom kad ir trecias vamzdelis "atsirado" Gydytojai nepaaiskina kaip taip ivyko. "Gal mes jo nepastebejom", "gal jis buvo mazesnis uz kitus..." -tokias replikas meta. Dabar berniukui beveik 7metai. Grazus, stiprus, protingas vaikas. O tiek visi prigastine buvo. Kad negyvens, operacijos, dauno sindromas. Nezinau, esu dekinga tevams uz broli. Ir esu dekinga uz tai, kad nusprende jam duoti sansa gyventi neatsizvelgiant i gydytoju prognozes ir diagnozes. Ir uz sesute(*) esu dekinga, nes zinau, kad jeigu pati butu nusprendusi gyventi, ji butu mylima musu namuose. Et, nezinau ar as padesiu kuom nors savo pasakojimu, bet Jus tikrai gerai pagalvokit pries apsisprendziant isvalymui. Bent jau pabandykit pakovoti uz savo berniuka, gal nera viskas taip baisu kaip mus dabar atrodo. Zinoma, linkiu Jums stiprybes ir tikejimo savimi...